Sutartiniai ženklai

Vietovėje sutinkami objektai žemėlapiuose ir pla­nuose vaizduojami sutartiniais ženklais. Masteliniai (kontūriniai) ženklai skiriami pavaizduoti tiems ob­jektams, kurių tikras vaizdas, nors ir sumažintas, žemėlapyje nepranyksta. Masteliniai ženklai visada turi kontūrus, atitinkančius vaizduojamų objektų natūralias ribas, kurių viduje paprastai dar išdėstomi pagalbiniai ženklai ir skaičiai, apibūdinantys vaiz­duojamo objekto rūšį ir matmenis. Tokiais ženklais vaizduojami reljefas, miškai, ežerai, pelkės ir pan.

Jeigu vaizduojami objektai yra nedideli, jų sumažintas (tiek kartų, kiek to reikalauja mastelis) vaiz­das — žemėlapio paviršiuje virsta tašku. Tokiais atve­jais vartojami nemasteliniai ženklai, kurie susideda iš taško, nurodančio tikrą vaizduojamo objekto pa­dėtį, ir kokios nors tą tašką supančios ar liečiančios figūros. Nemasteliniais ženklais paprastai vaizduoja­mi atskirai augantys medžiai, šuliniai, bokštai ir kiti ryškus objektai, galintys būti orientyrais. Nemastelinių ženklų grupei priklauso ir linijiniai. Tai upių, kelių, griovių ir kiti panašūs ženklai, kurių pagal mastelį atvaizduojamas tiktai ilgis. Šių ženklų pa­vaizdavimo tikslumas irgi priklauso nuo žemėlapio mastelio. Smulkaus mastelio žemėlapyje negalima pavaizduoti visų upės ar kelio vingių. Smarkiai su­mažinus žemėlapį, į tašką pavirsta (todėl nebevaizduojami) nedideli ežerėliai, miškeliai ir kt. Kuo smulkesnis mastelis, tuo jo objektai tik apytikriai pavaizduoti. Tai vadinamoji žemėlapių generalizacija. Į ją būtina atsižvelgti, matuojant žemėlapyje atstumus vingiuotomis linijomis. Pavyzdžiui, M= 1:200 000 žemėlapyje išmatuotas upės ilgis gau­namas apie 20 procentų trumpesnis, negu tos pa­čios upės ilgis žemėlapyje, kurio mastelis yra 1:100 000. Dar didesnės paklaidos gaunamos, matuo­jant kelių ilgius kalnuotoje vietovėje, nes ten, be viso kito, žemėlapyje išmatuojame ne tikrą šlaitais pakylančio ir vėl nusileidžiančio kelio ilgį, o tik jo projekciją į horizontalią plokštumą.

Žemėlapio spalvos jungia įvairius sutartinius ženk­lus į grupes pagal kraštovaizdžio sudėtines dalis. Pa­vyzdžiui, įvairios žemės paviršiaus formos (relje­fas) ir jas paaiškinantys ženklai bei skaičiai papras­tai spalvinami rudai, augalija — žaliai, vandenys — mėlynai. Keliams skirta oranžinė ir geltona spalvos.