Sužinosite
Vilniuje pirmosiomis mėnesio dienomis paprastai pakvimpa saldžiai svaigiu liepžiedžių aromatu. Važiuotume atostogauti kur į pajūrį – ten liepos pradės žydėti tik antroje mėnesio pusėje. Nedidelis mūsų kraštas, bet kokie fenologinių reiškinių skirtumai!
Nuo senų senovės lietuvis liepą būtinai pasisodindavo prie sodybos
Viena – kad naudingas, antra – kad gražus ir kvapnus medis. Liepomis visą sodybą apjuosdavo bitininkai – tai pagrindinis vasaros medaus aruodas. Liepų medus ir liepžiedžiai – pirmas vaistas peršalus, sukarščiavus. Liepų alėjos dažnai juosdavo ir dvarų parkus. Ir dabar daug kur Lietuvoje išnykusią dvarvietę tebežymi šimtamečių liepų eilės. Miškuose savaime auga mažalapė liepa, o parkuose rasime per dešimtį rūšių. 1588 m. Lietuvos Statutas uždraudė naikinti liepynus. Liepos karna senovėje buvo naudojama vyžoms, krepšeliams, dėklams pinti, virvėms sukti. Iš kamieno išskobdavo visokių indų: ir medui laikyti, ir gorčius, kubiliukus, geldutes, ir kraičlovius, ir lopšius. Mediena minkšta, perdžiūvusi neskyla, gražiai balta, lengvai pasiduodanti skulptūrėlių plastikai formuoti. Žodžiu, tikrai daugeliui dirbinių tinkantis medis.
Liepa yra moteriškumo simbolis
Gimus šeimoje mergaitei, prie sodybos pasodindavo liepaitę, berniukui – ąžuoliuką. Gyvenimo dalią, likimą senajame baltų tikėjime skiria deivė Laima. 1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo daug pasakojimu apie kitados čia atlikinėtas pagoniškas apeigas. Viską kuo smulkiausiai užrašęs, pridūrė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: “Taip Laima lėmė”, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: “Su Laima laimėsiu!”. O ir Laimos liepa prie Bardėnų kaimo, Rambyno pakalnėje, daugiau kaip 600 metų senumo medis, iš kurio šaknų išaugę trys kamienai, dar šiandien laikoma didžiausioj pagarboj. Kadaise visos liepos buvusios pašvęstos Laimai, o jos šventė buvo birželio gale, kai žydi liepos.
Liepa ir senojo tikėjimo apeigos
Šventųjų liepų, prie kurių būdavo atliekamos senojo tikėjimo apeigos, būta įvairiose Lietuvos vietose. Istorinė atmintis išsaugojo kai kuriuos vietovių vardus. XVI a. žmonės slapta rinkdavosi melstis Laimai prie liepos Šakūnų kaime netoli Rusnės. Norkaičių miškuose po liepa stovėjusi dievo Patrimpo statula. Liudvikas Rėza raštuose mini, kad vasaros saulėgrįžos šventės Mažojoje Lietuvoje vykdavusios po liepomis. Pasak jo, prie Juodkrantės augusi Laimos garbei tūkstantmetė liepa. Tą vietą vadino Nuodėmių dauba, nes kuršininkai žvejai senovės apeigas ten atlikinėdavo dar ir XVIII a. Pilkalnio bažnyčios šventoriuje buvusi liepa, kurios viena šaka įaugusi į kamieną. Žmonės tikėdavo, kad galima išsigydyti rankų skausmą, įsismelkusį pjaunant rugius, reikia tik ranką palaikyti tame šakos išlinkime.
Liepa liaudies dainose
Žinant lietuviškų papročių ir tradicijų sąsajas su tėviškės gamta, nenuostabu liaudies dainose aptikti liepos medžio konotacijų ir mitologizavimo pėdsakų. Paminėtoms istoriografinėms žinioms antrina liaudies daina, kur liepos „viršūnėlės aukso žiedu, liemenėlis – sidabrėliu“. Po liepa mergelė vainiką pina, žodelį kalba, galvelę šukuoja. Šie iš pirmo žvilgsnio paprasti veiksmai iš tiesų turi ritualinę potekstę, išreiškia apsisprendimą, pasirinkimą, likimo posūkį.
Dainose apie liepą esama netgi kosmogoninių – pasaulio sukūrimo – motyvų:
Oi girdžiu – ūžia Pačioj gilumėlėj
Jūrelės marelės. Užaugo liepelė
Jūrelių marelių Devyniom šakelėm.
Latvių folklore taip pat daug požymių apie buvusią išskirtinę liepos reikšmę. Sakoma, kad besileidžianti Lyguo (Joninių) šventės išvakarėse Saulė pakabina savo juostą ant sidabrinės liepos. Kitaip yra kitų mūsų kaimynų – slavų tautų – etninėje kultūroje. Etnologus stebina, kodėl ten nebūta tikėjimų, susijusių su šiuo nuostabiu medžiu.
Sūneli mano, mano jaunasis,
Imki kardeli, kirski liepelę.
Pirmąsyk kirto – tik pabaltavo,
Antrąsyk kirto – kraujai tekėjo,
Trečiąsyk kirto – ir prakalbėjo:
„Berneli mano, mano jaunasis,
Žalia liepelė – tavo mergelė,
Tankios šakelės – baltos rankelės,
Smulkūs lapeliai – meilūs žodeliai… “
Labai verta aplankyti įdomios praeities Papilės miestelį Žemaitijoje. Jo parke auga penkiolikakamienė šimtametė liepa – vienintelė tokia mūsų krašte. O užsukus į Plungės parką, būtina sustoti po legendine Smuikininko liepa. Ją kitados pasodinęs varganas elgeta; laistė ją ašaromis, vis pagrodamas smuikeliu. Ir mirė, tą medelį apsikabinęs. Iš po liepos šaknų sunkiasi sūraus vandens versmelė – elgetos ašaros. Tikrąją jo meilės istoriją liepa papasakotų, jei rudenį, lapams nukritus, pro šalį eitų žmogus, kuris būtų gyvenime tik kartą tikrai mylėjęs…
LIBERTAS KLIMKA “MEDŽIŲ MITOLOGIZAVIMAS TRADICINĖJE LIETUVIŲ KULTŪROJE”
