Maršrutas “Tarp didžiausių Lietuvos miestų”

Šimtus kartų važiuojame autostrada Vilnius – Kaunas ir net nesusimąstome, kokios turistams įdomios vertybės gali slypėti visai šalia jos. O slypi ir dar kokios… Apie dalį jų pasakojama šiame maršruto “Tarp didžiųjų Lietuvos miestų” aprašyme, kurį suradome 1979 metais Č. Kudabos ir J. Vaicekausko parašytoje knygelėje “Jei iš Vilniaus keliausi”.

Aprašymą šiek tiek “apvalėme”, čia minimus turistams įdomius taškus sužymėjome žemėlapyje, jis apačioje. Visų keliautojų šiuo maršrutu labai prašome savo kelionės įspūdžiais ir nuotraukomis pasidalinti Kelionių archeologijos forume.

Pagrindine šalies gatve…

Iš Vilniaus kelionę į Kauną pradedame “senuoju Trakų keliu” pro Žemuosius Panerius. Užkopę į aukštą šlaitą, randame didžiojo kelio į Kauną pradžią. Čia pat — akmuo, kur pažymėta, jog 1970 m. buvo baigtas tiesti šis dviejų juostų greitkelis.

Didžiausius mūsų krašto miestus jungiantis kelias nugrįstas šiauriniu kalvotosios Dzūkijos pakraščiu. Vietomis jis pakyla į kalvotus šlaitus, vėl nusileidžia, nubanguoja lygumomis. Šiandien jau ne visur šį modernų kelią patogu vadinti plentu: jis driekia­si pro abipus kelio išaugusias naujas gamyklas, įmones, besiri­kiuojančius jo pašalėm miestus ir miestelius, tad jį net būtų ga­lima vadinti pagrindine šalies gatve.

Kelio pradžioje pasitinka miškas. Jaukus rudakamienių pušų pavilnės šilas. Dar jaunas, ilgai žaliuoti žadantis, bet jau pakitęs: skersai ir įkypai išraižytas kelių, mišką kiaurai varsto industrinio bildesio ir ūžesio garsai. Veikiausiai iš čia ir žvėrys pasitraukę. Tai jau tikriau — priemiesčio želdiniai, o ne miškas.

Neilgai važiavę, išvystame jo pakraštį, į kairę ir į dešinę žvel­giant, žiojėja didelės, gilios daubos — Garūnų ir Jačionių žvyr­duobės. Jeigu jos būtų gamtos išduobtos, stebėtumės jų dydžiu, o šias žmogus išsamstė. Iš čia buvo imamas žvirgždas Žirmūnų, Lazdynų statybai. Kiek fantastiška, nors jau ir įprasta, kai mąstai, jog tie nauji balti Vilniaus priemiesčiai “padaryti” iš šios dau­bos žemės. Beje, per Garūnų daubą žvelgiant į šiaurę, matyti Lazdynų siluetai.

Mūsų kelto kaspinas nuo Garūnų šlaito, tarsi nuo didokų laip­tų, kelis kartus liuokteli žemyn. Tai ledynų tirpsmo vandenų upės terasos. Anuometinės upės būta įspūdingos; liko pagal jos ūgį ir slėnis: 2 – 3 kilometrų pločio, o gilumo iki 30 metrų. Šis slė­nis tęsėsi nuo nūdienio Vilniaus. Jo aukštose terasose įsikūrė Žirmūnai, Lazdynai, nes urbanistika mėgsta sausas žvyringas te­rasas. Visas senosios tėkmės takas nepaprastai lygiai nugrįstas smėliu. Ties Jačionimis jis gręžiasi į pietus link Dzūkijos lygumų su plačiomis giriomis smėlynuose.

O miestai išties nuo nežinia kada mėgsta paupes, sausasmėles šviesių pušynų gobiamas terasas. Šit priešais — Grigiškės. Gyvenvietė išaugo mūsų dienomis Neries ir Vokės tarpupyje. Anksčiau čia prie kelio stovėjo vos kelios lūšnelės. Anapus Vokės upės kaimelis — Kauno Vokė. O šiapus Vokės mūsų šimtmečio slenkstyje iš viso buvo tuščia, augo pušų, tik prie Neries stovėjo vienišos sodybėlės. Matyt, sustodavo prie jų sielininkai, upeiviai. 1923 m. tūlas verslovininkas Grigas Kurecas (nuo jo vardo ir Grigiškių pavadinimas) čia prie patogaus sieliams sustoti kranto, netoli Vokės žiočių ir seno Vilniaus — Kauno plento (apdairiai įsikurta!), pastatė popieriaus fabriką. Apskritai jis realizavo įdomių sumanymų. 1930 m. fabrikantas pasistatė nuosavą hidroelektrinę, Vokės vandenį iš aukštesnės tėkmės dalies atvedė pylimuotu kanalu ir 800 m ilgio gelžbeto­nio akveduku. Tai gan įspūdingas hidroenergetinis įrenginys, vienintelis toks mūsų šalyje. Jis matyti dešinėje kelio pu­sėje. Tačiau mūsų laikams jis pasirodė visai nereikalingas. Paste­bėsite, kad jame daug durų — žmonės čia įsirengė garažus, įvairias patalpas.

Grigiškių fabrikas buvo rekonstruotas, iš­plėstas, peraugo į didelį bandomąjį popieriaus kombinatą. Senslėnio ir Vokės terasose išaugo miesto tipo gyvenvietė, kurioje gausiau gyventojų, negu rajono centre — Trakuose. Miestas tu­ri šilais ūksmėtas paupes, kuriose vasaros metu stovyklauja vai­kai. Vokė prie kelio užtvenkta, ir miestas atsidūrė tarytum prie ežero. O aplink, ir net tarp namų, — miškas. Nors Grigiškės grei­tai auga, bet ir gyvenimas ne lėčiau maino statybos madą ir sti­lių, todėl kaip reta gyvenvietė, nors miesto teises tegavo 1958 m., jau turi gana įdomų „senamiestį”. Tą miesto dalį nesunku nuo kelio pastebėti. Šalia „senamiesčio” iškilo daugiaaukščių ra­jonas. Dabartinės Grigiškės buvo pradėtos statyti pagal archi­tekto P. Janulio projektą 1948 m. Jos „pasiglemžė” Afindevičių, Kauno Vokės, Nieravų, Salonicų kaimus. 1959 m. čia gyveno 2580 žmonių, o 1970 m. — 5600. Dabar pamažu Grigiškės kyla į aukštesnę terasą, glemžia pušyno likutį, rodos, jaučia, kad ne­toli užrašas, skelbiantis Vilniaus miesto pradžią. Plėsdamasis Vilnius netrukus suglobs į save šį nedidelį miestą. Naujuose Vilniaus projektuose numatoma, kad ne tik Grigiškės, bet ir Lentvaris būsią miesto ribose. O tarp šių dviejų miestų, kalvo­toje, daubotoje, vietomis keterėtoje aukštumoje projektuoja­mas nemažas gyvenamųjų namų rajonas. Tada čia, prie Vokės, gyvens apie 100 000 vilniečių. Kairiau matomas miškas pavirs miesto pakraščio parku.

Už Būsimų Vilniaus pakraščių

Dabar kitapus Vokės upės kelias kyla aukštyn. Abipus — kal­voti miškai, auga nemažai ąžuolų, lazdynų. Nors šią aukštumą tarsi milžino kastuvu nuskliaustais šlaitais skrodžia naujojo plento iškasa, tačiau ir dabar ši kalvota ketera turi kažkokią skiriamąją galią. Perkopi keliu į priešingą šlaitą ir randi daugiau žalumos, tylos. Priešais atsiskleidžia ežero šypsnys, šviesus, apvalainas, kiek nuogas, nes neapaugęs medžiais, bet vis dėlto — ežeras. Net gražus. Mažas kalvagūbriukas nuo Didžiuliškių kaimo iš kairės pusės leidžiasi į ežerą, pamažu, rodos, įsibrenda į jį. Negiliai po vandeniu jauti jo ,,nugarą”, nes ant jos lyg dygliai kyšo iš­augusios žolės. Pagal jas akimis nuseki į kitą ežero krantą, matai vėl pusiasalį. O juk tai ne kas kitas, o anas gūbrelis, „bridęs” eže­ro dugnu, „išlipa” į sausumą. Lygiagrečiai šiam eina ana kitas, trečias… Įdomus žemės formų ir vandenų žaismas!

Ežero vardas — Didžiulis, Ne dėl to, kad labai didelis būtų (66 ha), jis pavadintas šiuo vardu, bet kad aplink yra mažesnių… Smulkučių lyg akučių ežeriukų yra miške, kuris plyti link Neries — jų ten visa šeimyna, štai prie kelio, dešinėje — Gižiūnų ežeras. Į tą pusę ir paeiti įdomu: prasideda nuošalūs pušynai — šlaitingi, vėl su pelkutėm dubiuose, nenuotakiuose pragriuvimuose, vandens „akimis” viduryje.

Įdomi ir Saidės upelytė, kuri iš Didžiulio ežero teka link Ne­ries ir įpuola į ją ten, kur baigiasi rėva. Tą upelę matome dešinėje kelio pusėje, ji bėga link seno, apaugusio medžiais plento. Jos ilgis — apie 12 km, Saidės aukštupyje rastume dirbtinį Lentvariu arba Graužiu vadinamą ežerą, kuris jau beveik šimtas metų puo­šia Lentvario buvusio dvaro parką; dar aukščiau — Balčio ežeras, pagaliau su Balčiu kanalu jungiasi Skaistis. Taigi šiuo upeliu srūva į Nerį Trakių ežerų vandenų perteklius; jis tarp atskirų ežerų yra ir skirtingai vadinamas. Tiesiu taikymu nuo čia iki ežerų nėra nė penkių kilometrų, tačiau pastarųjų vandenys tyvuliuoja penkiasdešimčia metrų aukščiau, negu Didžiulio vandenys. Važiuojant šiuo plentu link Rykantų, galima įsivaizduoti, jog minėtieji Trakų ežeryno vandenys yra ne per toliausia užu miško į vakarus ir… keletą metrų virš mūsų galvų.

Naujasis plentas toliau tiesiai kyla į priešingą duburio šlaitą. Kairiau ir kiek nuošaliau nuo kelio, šlaite — ūkinių pastatų grupė. Tai — Moluvėnai. Žvilgteri į juos kartą, kitą… Pastebi kiek nešiuo­laikinį vieno nedidelio baltasienio pastatėlio siluetą. Stovi jis ar­čiau šlaito, aukštokai iškirstais langeliais sienose, keturšlaičiu smailiai užsibaigiančiu stogu. Tai — buvusi karaimų kenesa. Čia buvusi Trakų karaimų religinės bendruomenės žemė, kurioje buvo ūkis, sodas, daržai. Auginta daug ankstyvųjų daržovių, ypač agurkų. Ta „bachči” (sodų) tradicija karaimams būdinga.

Senųjų pilkapių žemė

…Ant kelio ąžuolas, į patį plento vidurį „įsmeigtas”. Keista jo dalia. Rodos, 1961 m. vasarą, pradėjus šioje vietoje tiesti nau­ją kelią, buvo užkliudytas Bevandenės (arba Sausių) miško pakraščiukas. Miškas dešinėje plento pusėje išties labai gražus: auga ąžuolai, pušys, eglės, įvairūs lapuočiai. Bet kelininkai turėjo keletą medžių iškirsti, o žemę praardžius paaiškėjo, jog po šių kilnių medžių šaknimis — pilkapiai. Tada universiteto studentai įsirengė čia vasaros darbų stovyklą. Archeologų vadovaujami, iškasė tuos pilkapius, surinko radinius, priklausančius pirmojo mūsų eros tūkstantmečio įkapėms.

Vienas senųjų pilkapių ąžuolas Gamtos apsaugos komiteto ir kelio projektuotojų sumanymu paliktas stovėti viduryje kelio. Kas žino, gal jo pašaknėje — panerio karžygio pelenai. Ąžuolas sveikas, gal antrame, o gal trečiame metų šimte — pačiame ga­lingume. Jo tamsi žaluma dar ilgai žadins gerumą keliaujančiųjų veiduose. Prie ąžuolo lenta — „Rykantų ąžuolas”. Jei pasuksite pėsčiomis keliuku kelias dešimtis metrų dešinėn į mišką, po medžiais pamatysite įspūdingus IX—XI šimtmečių mūsų bočių pil­kapius. Kad miške netoli Sausių kaimo yra senas pilkapynas, ži­nota jau anksčiau: 1934 ir 1937 m. čia daryti archeologiniai kasinėjimai. Jie tęsti 1955 m.

Pravažiuojant pro ąžuolą, baigiantis tiesiam kelio ruožui, aukštokame šlaite matyti Rykantų miesčiukas. Kelias jo atžvilgiu nusitaikęs taip, kad Rykantai atrodo iškilmingai iškilę. Ar nebus tik daili balta bažnytėlė čia ant seno piliakalnio užtupdyta, dėl to ji tame žemės kuore atrodo aukšta lyg akropolis? Galimas daiktas, kad Rykantai buvo senovės lietuvių gyvenvietė, o jos karžygiai laidoti netoliese, mūsų pravažiuotuose pilkapiuose, šventajame bočių miške…

Gražiai „pakibusi” ir visa vietovė — kalvotų aukštumų šlaite, pasistūmusiame gilaus Neries klonio link. Nuo plento palipęs šlaitu kairėn, atsiduri 160 m aukštyje virš jūros paviršiaus, o prie­šais plytintis klonio dugnas iškilęs tik apie 100 metrų. Į Neries pu­sę atsiveria erdvė. Apačioje banguoja dirvos, tolumoje — mels­vai žali pušynai; jei čia įkopsime debesuotos bevėjės vasaros dulksnos dieną, nuo giliai pradubusios upės matysime kylant garuojančią šilumą. Kerinčiai veikia šiltos drėgnos draikenos, ateinančios iš tarpumiškių, rugpjūtyje saugančios grybo dygimo paslaptį, skelbiančios kaimo pirties pavakares… Vėjuotą dieną slėnis vėją pagauna, leidžia jam savo guoliu įsibėgėti, o po to, atsitrenkęs į aukštą Rykantų šlaitą, kuplaus beržų guoto skver­nus verčia kažkaip iš apačios, šiaušia. Aukštose miestelio sody­bose, šventoriaus pamūriuose tada vėsu.

Rykantai sena vietovė. Dokumentuose paminėta ar tik ne XIV a. O žinoma, kad XVI a. pabaigoje vietovės savininkas, žemvaldys A. Tolvaišas (Tolvoš) Įkurdino čia kalvinus, pastatė jiems bažnyčia, atidarė mokyklą. Teigiama, jog anoji bažnyčia dabartinį pavidalą įgijo po kelių perstatymų. Ji šiandien saugoma kaip vertingas architektūros kūrinys ir paminklas. Bažnyčia daug kuo primena tos pačios paskirties pastatą Žodiškyje prie Neries (Baltarusija), kuris taip pat yra likęs nuo tų laikų, kai aktyviai velkė kalvinai. Net nedaug suprantančiam architektūrą įdomu apeiti šį Rykantų pastatą ir pasigėrėti nuosai­kiomis jo formomis, bylojančiomis apie skirtingų epochų atneštų stilių pėdsakus: gotikos, renesanso, baroko. Išliko virš langų gotikinių suskliautimų, iš lauko pusės sienos suremtos kontrafor­sais, įdomus ir gražus ritmingai suskaldytas nišomis frontonas, piliastrai, karnizai. Viduje — nepaprastai įspūdingos XVII a, fres­kos, dar laukiančios restauratorių. Jos, pasak lenkų tyrinėtojų, priskiriamos kažkokiam Jonui iš Jonavičių; kiti rašo tiesiog Jonavičiui. Liaudies dailininko parašas gerai matomas vienoje iš fres­kų. Bažnyčioje meldžiamasi lenkiškai. Po Tolvaišų Rykantai atiteko Oginskiams, kurie juos padovanojo Trakų vienuoliams dominin­konams. Pastariesiems čia priklausė dvaras, malūnas, kelios smuk­lės.

Rykantuose, gal kaip niekur kitur, matome urbanizuotą ap­linką. Vietovė apnarpliota iš visų pusių keliais, apkasta, apkaupta – tiesiog kryžkelės viduryje, iškilusi lyg ant pjedestalo. Tačiau nenuobodžiai, saikingai. Visos naujos magistralės įspūdingai su­sipina.

Nuo plento pasukus į minėtą Rykantų kalvyną, kelias nuvestų link Trakų. Šis kelias gražus, į Trakus juo priartėji visai iš kito šo­no, net nustembi, patyręs nematytą vaizdą.

Rykantai yra ir kitų istorinių įvykių vieta. L. Tolstojus romane “Karas ir taika” rašo, jog, kai Napoleonas 1812 m. iš Kauno žy­giavo pro čia į Vilnių, Rykantuose jo laukė caro pasiuntinys Balaševas. Užkariautojas nepriėmė pasiuntinio ir tik leido jam sekti paskui gurguoles į Vilnių.

Ginant Vilniaus kraštą nuo Lenkijos agresorių, 1920 m. Rykantų vakarinėse apylinkėse įvyko lietuvių – lenkų kau­tynės. Atsiimti Rykantų nepavyko, jie liko okupuoto krašto teritorijoje, kur lietuviška kultūra ir kalba šovinistų buvo persekio­jama. Okupantų kariuomenės vadas Želigovskis su ciniška patyčia aprašė Rykantų mūšį. Nuo to laiko čia ilgiems metams liko anas „neteisybės pjūvis” — demarkacinė siena. Ties Lazdėnais, už Rykantų, plento dešinėje, ir nūnai stovi vienišas, neap­suptas medžių valdiško stiliaus medinis namas — pasienio būstinė. Dabar čia — vietos įstaigos. Lazdėnus fašistiniai okupantai 1943 rugpjūčio 11 d. sudegino, nemažai žmonių ištrėmė į Vokietiją.

Dabar gyvenvietė atsistatė.Istoriniuose šaltiniuose Lazdėnai minimi 1650 m.

Lazdėnų ir Rykantų apylinkės iš visų šonų — įvairios. Kalvo­tos aukštumos apaugusios miškais, juose yra tylių nuošalumų, net ežerėlių, į pietus, šlaitinguose laukuose, puikuojasi ąžuolyno retmės.

Ties Lazdėnais ir baigiasi buvęs Vilniaus kraštas, kurio ribos dabar tarytum ištirpo, kraštas natūraliai susiliejo su visa res­publika.

Nuo Lazdėnų pakilumos į šiaurę (dešinysis akiratis nuo kelio) plyti Neries klonio šilai. Upės nematyti, ji įsigraužusi 50 metrų žemiau. Rieda akmenuotu, daug kur ūksmėto slėnio dugnu. Čia ji daro dideles (iki 26 km ilgio) kilpas, Velniakampio arba Elniakampio vardu žinomas. Jos kiek primena didžiąsias Nemuno kilpas ties Punia ir Birštonu: sukinėjasi upė tai į šiaurę, tai atgal, lyg prieš srovę — visomis įmanomomis pasaulio šalių kryptimis, įspūdingi slėnio skardžiai, ąžuolais kaišyti šlaitai. Ten, anapus upės, buvo filmuoti kai kurie „Herkaus Manto” epizodai.

Šio kilpyno pabaigoje, ypač jaukioje slėnio dugno pušėtoje pašlaitėje, prie didokos salos upės viduryje, yra buvęs Panerių dvaras su parku paupyje. Nuo 1957 m. čia — Vievio vaikų sa­natorinė mokykla. Prieš karą dvarelyje buvo tyli vasarvietė, ku­rioje lankėsi V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, B. Sruoga ir kiti Lietuvos rašytojai. Šią vietovę aplankyti nesunku, nes, dar nepri­važiavus Vievio, vienas kelias suka į dešinę — per geležinkelį, naujo Neries tilto linkui; šis kelias labai gražus, vis vingiuoja. Buvę Panerių dvaro rūmai suremontuoti. Bet mes į šį kelią pasukti kiek paskubėjome…

Apie pakelių nuošalumas bemąstant, plentas ima leistis į miškėtą klonį, kurio žemiausiąja vieta iš kairės į dešinę teka 23 km ilgio upelė — Bražuolė. Ji, panašiai kaip Saidė, vandenį gauna iš Trakų ežerų,— tik ne tiesiogiai, o požemio keliais. Ties Bra­žuolės piliakalniu, maždaug pusės kilometro atstumu nuo Galvės ir Akmenos ežerų, keletu metrų žemiau jų vandens paviršiaus, trykš­ta labai gausūs šaltiniai, teikiantys pradžią Bražuolei. Praeity­je upelė yra sukusi keletą malūnų. Ji prateka ežerėlius. Perva­žiuojant upelę, plento kairėje matomas vienas jų — Bakos ežerėlis. Greta jo — Bakutis, Beržukas. Bražuolės baseino ežerė­liuose iki šiol sugaunama vėžių. Abipus plytintys pušynai priklau­so Panerių miškų masyvams.

O jau už Bražuolės — aprašytasis kelias į buvusį Panerių dvarą. Ir čia pat — pirmas senas mūsų trasos miestas.

Įdomu Vievyje pasidairyti

Pušynai nelauktai prasiskleidžia: priešais — Vievis. Į šiaurę nuo miesto — geležinkelis ir virtinė pramonės įmonių. Į pietus nuo miesto — nemažas to paties pavadinimo ežeras (292 ha plo­to, giliausia vieta — 33 m). Tiesiant greitkelį, nebuvo kaip apeiti šią gyvenvietę, ir po senovei kelias eina per miestą. Tuo būdu susidarė trys miesto dalys: viena — pagrindinė, į pietus nuo plento, kita — nauja, tarp plento ir geležinkelio, o trečioji — į šiaurę už geležinkelio.

Smėlėtose Neries pakrantėse, prie Aliosos ir Bražuolės inta­kų, aptikti pilkapynai liudija, jog šiose, apylinkėse buvo gyvena­ma pirmame mūsų eros tūkstantmetyje. Vievio gyvenvietės loka­lizaciją, be abejo, lėmė ežeras. XVI a. čia minimas dvaras. Kažkur XVII a. pabaigoje jo savininkai Oginskiai pastatydino čia unitų bažnyčią, vienuolyną. Dabartinė bažnyčia, statytą XX a., architektūriniu savitumu nepasižymi.

Minima, kad 1611—1646. m. prie vienuolyno buvusi spaustu­vė, kurioje spausdintos knygos senąja slavų kalba. 1619 m. čia atspausdinta M. Smotrickio „Slaviškoji gramatika“, turėjusi įtakos kalbotyros raidai slavų kraštuose. Iš šios gramatikos mokėsi ir rusų mokslo pradininkas M. Lomonosovas, palikęs ryškų pėdsaką rusų gramatikos moksle.

Nors XIX a. pabaigoje pro čia nutiestas geležinkelis, bet mies­telis nelabai augo. Valsčiaus raš­tinė, mokykla (įkurta 1865 m.), kelios parduotuvės, terpentino va­rykla, kalvės, muitinė, apie pusę tūkstančio žmonių — toks buvo anų laikų miestelis. Jo kultūrinis ir ekonominis gyvenimas buvo visai blankus.

Vejant iš Lietuvos vokiečių agresorius, Vievio apylinkėse vyko smarkūs mūšiai. Žuvę kariai palaidoti Vievio karių kapinėse netoli centrinės miesto aikštės.

Pastatyta didokų įmonių: dešinėje tolumoje matyti aukšti grūdų produktų kombinato pastatai (pašarų gamykla, eleva­torius), didelis paukštynas (kitas, naujesnis, pastatytas irgi netoli plento — prie Kaišiadorių), Gelžbetonio konstrukcijų gamykla, Kaimo surenkamųjų namų kombinatas. Kadangi rajono centre, Trakų mieste, visai nėra ir nenumatoma jokios pramonės, todėl kai kurios rajono ūkiui būtinos įmonės, tokios, kaip laukų melio­ravimo, kelių tiesimo, autotransporto susivienijimai, tarpkolūkinės statybos ir kitos organizacijos, yra Vievyje. Mieste — didelė vidurinė mokykla, kultūros namai, knygynas, spaustuvė, restora­nas, įvairios prekybos ir buitinės tarnybos įstaigos ir kt.

Vievio miestas vystomas planingai ir logiškai gamtinės apsup­ties požiūriu. Į šiaurę nuo kelio, palei geležinkelį, rikiuojasi pra­monės įmonės, o pats miestas buriasi, gerokai persitvarko seno­je vietoje. Vievio struktūra radialinė su keturkampe aikšte centre. Tai — buvusi senoji turgaus aikštė, jos vietoję jau spėjo užaugti ūksmingas skveras, kurio dalį užima karių kapai. Labai jaukūs kiemai, įsikūrę atokaitingoje, į ežerą besileidžiančioje nuokalnėje. Kai Vievyje bus išauginta daugiau medžių, nauji mūro kiemai pasipuoš sodais, miestas bus jaukesnis.

Pusiaukelėje: naujas miestas – Elektrėnai

Plentas vėl išsišakoja į dvikelį, tiesiai nusitaiko ir vis labiau įkalniui ir įkaliniui skuba į vakarus. Peršoka jis Aliosos, kuri čia melioratorių ištiesinta, aukštupio klonį. Mažu grioveliu prasideda nuotaikingas 13 km ilgio Aliosos upelis — kairysis Neries intakas. Tiesiog kerintis savo grožiu jis yra miškėtame žemupyje prie Ne­ries; yra ten ir vandens malūnų. Paaliosės sodžiuje, netoli Ne­ries, upelis taip vingiuoja, jog veik į kiekvieną kiemą užeina. O kiek lakštingalų ievomis apaugusiose pakrantėse! Tik mums būtų iš kelio…

Kilometrą, kitą, trečią keliaujame tiesiu keliu, dešinėje neriasi ramus banguotas peizažas su vienkiemiais, miškeliais kalniukuose. Kairėje akiratį užstoja viena per kitą aukštesnės kalvos. Ties nedi­deliu pakelės tvenkinėliu keliomis žvirgždo kalvomis liko mažiau. Jos išsamstytos ir nuvežtos netolimų Elektrėnų pamatams…

Čia pat — patogi dviejų aukštų kryžkelė. Rodyklė siūlo užsukti Abromiškes, išsidėsčiusias kelio kairėje. Tai — senas sodžius. Keliantis iš sausinamų plotų sodyboms, jis išaugo, pagražėjo. Pra­važiavus kaimą, 8 ha parke, prie ežerėlio, yra buvęs Abromiškių dvaras, kurį paskutiniai valdė grafai Pliateriai. Aplinkinių žmonių atmintyje, be kitų ponijos gyvenimo keistumų, išliko pasakojimų apie katinus, kurių dvarponiai čia laikydavo įvairių rūšių ištisą fermą. Dvaro rūmuose ilgą laiką buvo ligoni­nė. Dabar čia — Anykščių kultūros namai (pavadinimas, matyt, kilo nuo Anykščių ežero, kuris, pastačius Strėvos užtvanką, pateko į Elektrėnų marias).

Plentas tolydžio leidžiasi žemyn į nedidelį klonį. Toje pačioje kairėje pusėje nuo plento kalnelis, kuriame seni kapeliai su nuosaikių formų mūro koplytėle. Tai Sabališkių sodžiaus kapeliai, dabar — ir Elektrėnų miesto kapai.

Lenkdami sekančią kalvą, išvystame vėl toje pačioje kairėje pusėje naują Elektrėnų miestą, o anapus jo kyla didžiausios Lietuvoje elektrinės pastatai ir kaminai.

Netoli Anykščių ežero, didžiausio tarp čia anksčiau tvyrojusių ežerų, nežinia nuo kada stovėjo mažas kaimelis, pavadintas mįs­lingu Perkūnkiemio vardu. Belieka spėlioti, ar baimė, ar pagarba mūsų gentainių grėsmingam senovės audrų ir žaibų dievui Perkū­nui lėmė šį vietovardį. Simboliška, kad čia, kur nuo seno galvota apie dangaus kibirkštį, mūsų laikų žmogus įskėlė tokią, kad jos galios su kaupu užtenka visam kraštui. Lietuvos šiluminėje jėgai­nėje veikia 8 turboagregatai (4 po 150 MW ir 4 po 3000 MW), iš viso—1,8 mln. kW galingumo. Prie ežero, puikiai sutvarkytoje aplinkoje, pastatytas modernus restoranas, kuriam duotas „Per­kūnkiemio” vardas — kad primintų buvusį kaimelį.

Elektrinė pradėta statyti 1961 m. liepos 18 dieną. Punkino (78 ha), Jagudžio (38 ha) ir Anykščių (184 ha) ežerai, pro ku­riuos prateka Strėva (80,5 km ilgio, 20-tas pagal ilgį Nemuno in­takas), buvo patvenkti. Vanduo pakeltas 8 metrus, ir sukurtos 1170 ha ploto marios, į kurias, be minėtų ežerų, pateko ir Jagudėlis, Dumbliukas, Nendrynėlis, Syšvantas, Syšvantaitis. Liko tik jų pavadinimų prisiminimas. Tačiau atsirado 8 salos. O Elektrėnų mariomis vadinamo ežero vanduo naudojamas agregatams aušin­ti, vandens garams. Elektrinė vandens neužteršią — jis tik gerokai šiltesnis, o dalis marių neužšąla. Susidaro ypatinga ekologinė aplinka, kurioje kitaip vystosi augalija, žuvys, žiemoja paukščiai ir kt.

Beveik tuo pačiu metu, kai išsiliejo Elektrėnų marios, šalia elektrinės pagal Vilniaus architektų K. Bučo ir B. Kasperavičie­nės generalinį projektą pradėta statyti Elektrėnų gyvenvietė. Be­je, gyvenamieji namai čia pradėjo kilti dar 1961 m., kai nebuvo nei elektrinės, nei marių. Gražiai skambantį pavadinimą gyven­vietė gavo 1962 m. Visa ji užstatyta daugiausia tipiniais stam­biaplokščiais namais. 1965 m. čia gyveno 4500 žmonių. 1977 m. Elektrėnai jau buvo daugiau kaip 8 tūkst. gyventojų miestas, ku­rio plotas — 2132 ha.

Pirmoji mokykla pastatyta 1963 m. pagal L. Mardoso projektą.

Miestas puošiasi sodais, įdomesniais naujos architektūros buitiniais pastatais, dailės kūriniais. Elektrėnuose yra daugiau nei kur kitur padaryta, tvarkant aplinką, rengiant sporto ir poilsio kompleksus.

Čia yra geras stadionas, patogi sporto salė, vandens sporto, buria­vimo kompleksas. Nuo plento matyti sidabro spalva žvilgantis ir originalus pastatas, kuriame 1976 m. įrengta pirmoji Lietuvoje uždara dirbtinio ledo čiuožykla. Elektrėnai ėmėsi statyti vieną pačių geriausių Lietuvoje vaikų žaidimo parkų. Ypač gražiai sutvarkyta ežero pakrantė. Visa tai padaryta elektrinės kolektyvo rūpesčiu ir pastangomis. O statybų planuose — nauji, reikalingi pastatai. Antai dar 1962 m. čia buvo pastatyti kultūros namai, dabar jie per ankšti, paruoštas modernesnių rūmų projektas…

Nors Elektrėnai yra grynai industrinė gyvenvietė, ji įgyja netgi kurorto bruožų. Nuo plento iš šiaurinės pusės miestas užsisklendžia sodais, kyla iš tos pusės apsauginiai želdiniai, o į pietus, į saulės atokaitą, plečiasi šviesi, šilta nuolyduma, šventiškai atrodanti marių krantinė. Priešais — tarp pusiasalių bei keleto salų, — pakankamai platūs vandenys ir klaidūs labirintai. Elektrinė turi profilaktoriumą, įrengtos kaskadinės maudyklės, čia puikios sąlygos ir darbui, ir poilsiui.

Iki Rumšiškių, Liaudies buities muziejaus

Kelio tarpas nuo Elektrėnų iki Žiežmarių apie 14 km eina banguotu, kai kur smėlėtu paviršiumi… Auga pušynėlių, kitų medynų. Prie Elektrėnų pravažiavome pušyną, vadinamą Gojumi. Miškus keičia erdvoki plokščiadugniai kloniai, vietomis pelkėti, jais teka nedidelės upės ar upeliai. Daugelis jų atrodo nežymūs arba iš viso sunkiai pastebimi, nes teka numelioruotais laukais, ištiesintomis griovių vagomis. Bet šioje nedidelėje plento atkarpoje jų rasime ne vieną. Prie Elektrėnų — Pakriokšnis, tuoj už kur prasideda Kaišiadorių rajono riba, — Prokusa, netrukus Virdia (arba Viržė), įtekanti per ilgės ežerą į Strėvą. Prie Bačkonių į tvenkinį įbėga Kalvė. Pravažiavus Žiežmarius, dešinėje kelio pusėje telkšo tvenkinys, iš kurio per plentą (tiksliau — po juo)  teka upelis netikėtu vardu — Kunigas. Prieš Žiežmarius — Gutšis. O jau už Žiežmarių — Kaišiadorių sankryžos, per sodą, sruvena upeliukas, turbūt davęs vardą pačiam miesteliui — Strėvos intakas: Žiežmarė.

Palikus Elektrėnus, mus lydi vienodokas peizažas. Tebėra jame vienkiemių.

Už Prokusos upeliuko, pakilumoje — Mijaugonių sodžius. Vienkiemiams keliantis iš sausinamų plotų, šis sodžius sparčiai auga. Vienas iš kaimų vadinas Kloniniais Mijaugonimis.

Liuokteli plentas žemyn į erdvoką pelkėtą daubą, kuri atei­na nuo pietinio šono, čia, beveik iki autostrados, anksčiau ply­tėjo Mijaugonių pelkė (apie 110 ha). Dauboje, į kairę atokiau nuo kelio, tyvuliuoja Ilgės ežeras (137 ha), o anapus jo — Kieta­viškių miestelis. Apylinkės nuo seno garsėjo liaudies dainų mokovais, puikiais jų atlikėjais. Daug kas gėrisi harmoningai Teodoro Brazio (1870—1930) subalsuotomis liaudies dainomis. Daugelį jų čia šis darbštus muzikas surinko, kai jį, tautiškai susipra­tusį kunigą, Pirmojo pasaulinio karo metais nacionalistinė Vilniaus dvasininkija ištrėmė į Kietaviškes (jis dainas rinko Perlojoje, Dau­guose, Merkinėje, kur taip pat gyveno).

Iš Ilgės ežero, ten, kur Gudžionių kaimas, toliau tęsia savo kelią Strėva.

Ties Virsios upeliuku, sruvenančiu iš miško pašaknų Strėvos link, kelias ima kilti, čia — Strašiūnų kaimas. Miškai, užstojantys dešiniosios pakelės akiratį, taip pat vadinami Strašiūnų vardu. Virš plento iškilusioje smėlėtoje plynaukštėje daugiausia ošia šilai.

Plentas, įsiropštęs į šios plynaukštės šlaitą, skuba toliau. Pla­tus akiratis atsiveria į kairę. Papėdėje — erdvus klonis, išgrauž­tas vėlyvojo ledynmečio tirpsmo vandenų. Jo dugno lankomis kilpinėja Strėva.

Kitapus klonio — aukštokos kalvotos žemės išsikuprojimas — aukštuma. Jos šlaite pabirusios gyvenvietės, kurių viena — gan didelė. Tai Mūro Strėvininkai (už Žiežmarių yra Mediniai Strė­vininkai). Buvusiuose dvaro pastatuose, taip pat ir naujai pasta­tytuose yra invalidų ir senelių namai. 1828 m. šiame dvare G. Oginskis buvo įrengęs lininių audinių manufaktūrą, kurioje dirbo kone du šimtai, darbininkų; 1831 m., malšinant sukilimą, caro valdžia konfiskavo dvarą, sunyko ir manufaktūra. Nuo 1862 m. šioje vietovėje veikė pradžios mokykla.

Kairėje — toje vietoje, kur iki Vilniaus 58 km, o iki Kau­no — 44 km, šlaito papėdė. Joje yra parkas, patogi pakelės kavinė – restoranas. Rodyklėje parašyta — „Bačkonys”, čia, bu­vusiame grafo A. Tiškevičiaus dvaro parke, tuo pačiu metu, kai buvo tiesiamas šis greitkelis, buvo įrengta populiari tarp kelei­vių užeiga — „Sodžius”. Sutvarkytas parkas (yra retų dekoratyvinių medžių — stambiavaisis ąžuolas, amerikinė liepa), įrengti tvenkiniai. Už parko, klonio dugne, yra Bačkonių kaimas. XX a. pradžioje čia buvęs A. Tiškevičiaus palivarkas vadinosi Polubočkos. Patogiame slėnio susiaurėjime 1955 m. Strėva buvo patvenk­ta, pastatyta nedidelė hidroelektrinė.

O priešais, žemoje klonio dalyje — Žiežmarių miestas, kurio nauji balti mūrai ir tarp jų iškilęs raudonas bažnyčios bokštas ma­tomi iš toli. Seniau, kol nebuvo šio plento, važiuota per mieste­lį. Dabar plentas miestelį palieka klonyje, aplenkia iš šiaurės. Pietiniu miestelio pakraščiu teka Strėva, į ją įteka Kartus (15 km), toliau — Žiežmarė…

Artėjant prie Žiežmarių, kelio dešinėje auga liepaičių girai­tė, šie medeliai perkelti nuo senojo kelio.

Žiežmariai turi miesto teises, pokario metais buvo rajono centras (1950—1955 m.). 1970 m. jame gyveno apie 2000 žmonių. Pastaruoju metu Žiežmariai daug statėsi, paaugo. Dabar tai — apylinkės ir Kaišiadorių vardu pavadinto didelio medelyno cent­ras. Gyvenvietė sena, ne kartą minėta XIV a. istoriniuose šalti­niuose. 1348 m. ties Žiežmariais, prie Strėvos, lietuvių kariuome­nė sumušė didokas kryžiuočių ordino ir jų talkininkų pajėgas. Mūšis minimas Strėvos mūšio vardu. 1495 m. čia būta dvaro, 1520 m. įkurta mokykla. Gyvenvietė, būdama prie senojo Vil­niaus — Kauno vieškelio, vystėsi kaip prekybos centras, buvo ne­mažai smuklių, užvažiuojamasis kiemas, kuris išliko iki šiol ir ver­tas pamatyti kaip savotiškas anų metų architektūros statinys. Pirmoji bažnyčia čia statyta 1501 m., dabartinė — jau XX a.

1501 m. Žiežmariai gavo Magdeburgo teises, vėliau nyko, bet 1792 m. jiems vėl buvo patvirtintos miesto teisės. Susiforma­vo stačiakampė miestelio struktūra su gotikine keturkampe aikš­te centre. Beje, per Žiežma­rius ėjo pagrindinis Napoleono puolimo kelias į Rusiją.

Dabartinio miesto augimą skatino 1958 m. įveistas medely­nas. Tai — vienas didesnių sodininkystės medelynų šalyje, jis užima 200 ha plotą (didžiausias yra Jurbarko raj.). Jame au­ginama apie kelias dešimtis rūšių vaismedžių bei krūmų, verčiama­si gėlininkyste. Žiežmariuose pastatytas vaisių perdirbimo cechas, nemažai gyvenamųjų namų medelyno darbuotojams.

Pravažiavus Žiežmarius, plentas kyla įkainiui, čia pat—nau­ja kryžkelė. Kairysis kelias per Kruonį, Jiezną veda į Alytų. De­šinysis— į Kaišiadoris, rajono centrą; iki ten — vos 5 km kelio.

O plentu toliau važiuojant į Kauną, žemės paviršius vieno­das, banguotas. Iš lėto įkopiame į vieną tokių pakilimų. Anta­kalnis — centrinė gyvenvietė. Aplink — platūs laukai. Juose jau baigti kai kurie žemėtvarkos darbai. Dauguma vienkiemių iš­kelta. Geri pavieniai pastatai ir gražūs želdiniai tebestovi. Nors laukai platūs, bet palikta medžių grupelių, net atskirų medžių. Kaimą juosia du Strėvos intakai, tiesa, sureguliuoti, neišvaizdūs, bet pirmojo labai netikėtas pavadinimas — Lijonas,— antrasis, už Antakalnio, vadinasi Grambesa.

Vėl — kryžkelė. Keliai į Pravieniškes, Rumšiškes. Šioje vietoje kraštovaizdis, kaip reta kur, pasikeitė per pastaruosius dešimt­mečius. Čia, kur teka nedidelė, apie 18 km ilgio Pravienos upe­lė, išnyko senieji Riliškių, Baniškių, Užtakių kaimeliai. 1958 m. tvenkiant Kauno marias, iš jų būsimo dugno čia atsikėlė Rumšiš­kės ir “apgulė” minėtus kaimelius. Miestelis, atsidūręs naujoje vietoje, labai išaugo.

Rumšiškės turi įdomią praeitį. Ilgus amžius jos tūnojo prie Nemuno, kaip tik netoli garsiųjų Velnio tilto ir Velnio pirties rė­vų. Piliakalnis, pilkapiai (visi jie buvo nuodugniai archeologų ka­sinėti) liudija judrų gyvenimą nuo pat mūsų tūkstantmečio pra­džios. Istoriniai šaltiniai Rumšiškes mini nuo XIV a., kai čia vy­ko kovos su kryžiuočiais. Čia ne sykį lankėsi Vytautas, Jogaila. XVI a. Rumšiškės — valsčiaus centras, pastatyta pirmoji bažny­čia. 1791 m. suteikiamos Magdeburgo teisės, herbas. Tuo metu paminėta ir mokykla. XIX a. viduryje Rumšiškėse veikė raštinin­kų mokykla, kurioje 1851 —1853 m. mokėsi busimasis aukštaičių dainius A. Baranauskas. Netoliese, ties mariomis, pastatytas pa­minklinis akmuo, kuriame parašyta, jog senosiose Rumšiškėse gy­veno ir mokėsi A. Baranauskas. Vieta, kur pastatytas paminklas apsodinta parko medžiais.

XX a. pradžioje Rumšiškėse gyveno apie 1000 žmonių. Bet pastarojo karo metais miestelis sudegė. Dar nespėjęs visiškai atsistatyti senoje vietoje, jis valstybės lėšomis buvo perkeltas — senąją vietą užliejo Kauno marios. Valstybės perkelta ir 1859 m. statyta bažnytėlė, varpinė. Bažnyčios ansamblis, labai įdo­mus lietuviškas medžio statinys, laikomas respublikinės reikšmės architektūros paminklu. Už jos — gražus marių vaizdas.

Kitapus Pravienos upelio, ties mariomis, prie miško, 1966 m. pradėtas kurti Lietuvos liaudies buities muziejus, populiariai va­dinamas “Tėviškės” muziejumi. 1974 m. vasarą jis jau atidarytas, tačiau muziejus vis dar plečiamas. Jo ekspoziciją vasaros sezonų metu įvairina profesionalios muziejaus teatro trupės — Etnogra­finio liaudies ansamblio koncertai. Apie patį muziejų, vieną po­puliariausių krašto vietų, nepasakosime: apie jį yra specialus lei­dinys. Bet užsukti svečiui į šią unikalią vietą — tiesiog būtina.

Kauno marių pakrantėse

Netrunkame privažiuoti pamiškę, kur kairėje lieka senkelis, besileidžiantis į marių dugną. Naujasis kelias suka dešiniau, ker­ta Gastilionių miškus. Miškas drėgnokas, gana įvairiamedis. Ša­lia eglių bei lapuočių pakilumėlėse auga pušų. Skersai kelią — gilūs mažų upelių slėniukai, pradžioje — Jakubinės, po to—Karčiupio (7 km), toliau — Krunos (8,8 km). Visi šie upeliai neša vandenį į Nemuną. Čia pat, kairėje, Kauno marių erdvės, kurių vandenys ūksmingais užutekiais įsiterpia į ką tik minėtų upelių žiotis. Gastilionių miške yra vienai Kauno įmonei priklausanti vai­kų poilsio stovykla „Kauno marios”. Joje 1972 m. poilsiavo ir JAV lietuvių vaikų būrys. Prie marių kranto — specialiai įreng­tos poilsiavietės, neblogas paplūdimys.

Nuo šlaito patogu apžvelgti Kauno marias. 1959 m. ties Pa­žaisliu pastačius užtvanką ir Kauno hidroelektrinę (90 tūkst. kW), Nemuno vandenys pakilo 19,5 m, atsirado marios. Jų plotas — 6350 ha, ilgis — 93 km, didžiausias plotis — 3,3 km, giliausia vie­ta — 26 m. Kauno mariose telpa apie 460 mln. kubinių metrų vandens. Marios užpildytos vandeniu per 9 mėnesius, tačiau krantai formuojasi ir dabar. Statant elektrinę, iš slėnio dugno bu­vo iškeltos 45 gyvenvietės (880 sodybų ir 144 kolūkiniai pasta­tai). Marios labai papuošė Kauno apylinkių peizažą.

Kauno marių pakrantės virto vandens sporto, turizmo, poil­sio ir stovyklavimo vieta. Čia veikia didelis buriavimo klubas. Mariose plaukioja garlaiviai, modernūs laivai. Mariomis pasto­viai susisiekiama su Birštono kurortu, kur jos baigiasi.

Keliaujame toliau. Priešais Palemonas — Kauno priemiestis, 10 kilometrų nutolęs nuo miesto centro. Plentas, perkopęs gele­žinkelį, pakyla, atsiveria pramoninio Palemono panorama. Dabar čia veikia viena didžiausių Lietuvoje keraminių gaminių įmonė. Ji išaugo iš 1923 m. įkurtos plytinės. Be to, čia įsikūrusios vyriau­siosios tiekimo ir realizavimo valdybos, Lietuvos žemės ūkio technikos tarprajoninė ir kitos bazės, mazginė geležinkelio sto­tis.

Lenkiant Palemoną, priešais mišką — posūkis į kairę. Tai ke­lias link Kauno HES, jis eina per užtvanką į Kapsuką (65 km). Nuo šio kelio, pasukus į kairę, pačiame Palemone, ūksmingoje Kauno marių pakrantėje, tarp sodų, kur negirdėti pramoninio triukšmo, yra sodyba, kurioje gyveno įžymi lietuvių poetė Salo­mėja Nėris su šeima. Poetė, 1937 m. gavusi Valstybinę premiją, čia pasistatydino namelį, gyveno ir kūrė iki 1941 m. Namelyje 1961 m. įsteigtas memorialinis muziejus. Kas pavasarį šioje lakš­tingalų skardenamoje pakrantėje — „Lakštingalų slėnyje”, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į marias, renkasi Lietuvos poetai, čia uždegama tradicinio „Poezijos pavasario” ugnis.

Palemonas į Kauno miesto teritoriją pateko daugiau kaip prieš dešimtį metų. Tačiau iki paties Katino dar reikia pravažiuo­ti nemažą Davalgonių mišką, tik po to išnyra naujieji Kauno gy­venamųjų rajonų kvartalai, vadinami Dainavos vardu. Ten, kur yra Muravos gyvenvietė, musų greitkelis susitinka su senuoju Pe­terburgo — Varšuvos pašto keliu, ateinančiu nuo Jonavos. Čia pa­statyta dviejų aukštų kryžkelė. Prieš pat ją kelią kerta Neries in­takas — Zversa. Kelio tęsinys veda tiesiai link Neries, jo kairėje sparčiai auga naujas Kalniečių rajonas, apeina iš dešinės Kauno miestą ir ties IX fortu įsijungia į Žemaičių plentą. Kairioji kelio atšaka veda į Kauną. Kelias virsta prospektu, pavadintu Savanorių vardu.

Kaunas — antrasis pagal dydį ir reikšmę Lietuvos miestas. 1928 m. jame gyveno 92 400 žmonių, 1939 — 152 400, 1951 m.—164 800, 1959 m.—219 300, 1970 m.—305 100, o 1978 m.— 365 000. Apie patį Kauno miestą svečiui išsamiau papasakos spe­cialūs leidiniai.

Norėdami gauti nuorodas kaip atvykti iki vieno ar kito taško, tiesiog paspauskite ant jo ir pasirinkite “Nuorodos”, Google Maps sistema automatiškai parinks trumpiausia maršrutą nuo Jūsų. P.S. žemėlapį rekomenduojame atsisiųsti į telefonus, taip išvengsite nepatogumų vietose, kuriose gali nebūti ryšio.