Pradedantis keliauti, ruošdamasis bet kokiai kelionei, turi savo sveikatą pasitikrinti pas gydytoją. Tik su gydytojo leidimu galima, ruošiantis sudėtingesniam žygiui, pradėti treniruotis.
Kiekvienu konkrečiu atveju gydytojas, susipažinęs su žygio maršrutu ir grafiku, nusprendžia, gali ar negali turistas dalyvauti tame žygyje.
Vienos dienos žygiams gydytojo leidimo nereikia.
Pasiruošimas žygiui pradedamas nuo treniruočių, kurių krūvis nuolat didinamas, kol pasiekiamas reikalingas treniruotumo laipsnis. Renkantis maršrutą, įvertinant jo sunkumą, visų pirma reikia atsižvelgti į dalyvių sveikatą ir treniruotumą.
Į ilgas sudėtingas keliones, kurių maršrutai eina neištirtomis, mažai apgyventomis vietovėmis, leidžiami tik gerai treniruoti, puikios sveikatos ir patyrę turistai.
Žygio sėkmė priklauso ir nuo darbo bei poilsio režimo. Poilsio laikas skiriamas priklausomai nuo grupės pajėgumo, dalyvių sveikatos būklės, treniruotumo. Rekomenduojama po 45—50 min. keliavimo 5—10 min. ilsėtis. Kalnų vietovėse poilsis pailginamas iki 15 min. Pietų poilsis trunka paprastai 2—3 valandas. Ilgesniam laikui sustojus, siūloma nusiauti batus, išsidžiovinti kojines, nusiplauti kojas. Gerai pailsima gulint, kojas padėjus kiek aukščiau, negu galvą. Miegoti būtina ne mažiau kaip 7—8 valandas.
Žygio metu draudžiama išsirengus degintis saulėje, nes jos spinduliai silpnina organizmą. Poilsio metu pirmą kartą saulės vonių trukmė 10—12 min., palaipsniui ji didinama, tačiau neturi būti ilgesnė kaip 1 val.
Pietų poilsio metu, praėjus 1—1,5 val. po valgio, galima išsimaudyti.
Poilsio dienomis visą kūną prausti šiltu vandeniu ir muilu (jei yra galimybė). Praustis rytais, ypač atidžiai plauti tas kūno vietas, kurios labiau prakaituoja (pažastys, tarpvietė, kojų tarpupirščiai). Kojas plauti kasdien, o geriausiai du kartus per dieną (pietų poilsio metu ir vakare). Dažnai keisti kojines, džiovinti jas kiekvieno pietų poilsio metu. Jei kojos labai prakaituoja, reikia jas tepti specialiu skysčiu nuo prakaitavimo arba barstyti milteliais su talku. Žiemą saugoti kojas nuo nušalimo, todėl poilsio dienomis būtinai jas reikia plauti šiltu vandeniu su muilu; kojinės turi būti švarios. Batus prisitaikyti laisvus, kad laisvai galėtume judinti pirštus. Nereikia stipriai suvarstyti batų raištelių, nes tuomet užspaudžiamos kraujagyslės, sutrinka kraujo apytaka, greičiau šąla kojos. Gerai, kai batuose yra veltinio įklotės.
Turisto apranga turi būti lengva, patogi, stipri, sauganti nuo nepalankių oro sąlygų. Apatiniai drabužiai geriausiai tinka trikotiniai, nes jie sugeria prakaitą. Viršutiniai gali būti medvilniniai ar vilnoniai. Žygiui turėti vienus drabužius, o poilsiui — kitus. Planuojant nakvynes lauke, reikia pasiimti megztinį, o nuo lietaus — neperšlampamus drabužius.
Keliaujant gegužės — birželio mėnesiais, rengtis taip, kad būtų kuo mažiau neuždengtų vietų. Tai padeda apsisaugoti nuo erkių — encefalito nešėjų.
Nenešioti batų paaukštintais kulniukais, nes su jais negalima žengti normalaus žingsnio, o ilgiau pavaikščiojus — pakinta pėdos struktūra ir funkcijos, normalus stuburo išlinkimas.
Keliaujant sniego ar kalnų maršrutais, reikalingi juodi akiniai, kurie apsaugo nuo stiprių saulės spindulių.
Ypatingą dėmesį reikia skirti žiemos aprangai. Geriausiai tuo metu dėvėti vilnonius drabužius, nes jie šilti ir lengvi. Tačiau jie lengvai perpučiami, todėl rekomenduotina užsivilkti neperpučiamos medžiagos striukę ir kelnes. Marškiniai gali būti trikotiniai, jie elastingi, nevaržo judesių, nesiraukšlėja.
Slidėmis keliaujančio turisto batai turi būti pakankamai dideli (vienu — dviem numeriais didesni, negu paprastai), nes žygio metu užsimaunamos dvi poros kojinių. Jokiu būdu negalima vykti į tolimesnes keliones naujais, nepranešiotais batais, nes jie dažnai nutrina kojas. Saugoti neuždengtas kūno vietas (nosį, skruostus, ausis) nuo nušalimo. Kelionėje jokiu būdu negalima gerti alkoholinių gėrimų. Šilumos jausmas, atsirandantis, išgėrus alkoholio, yra apgaulingas. Nušalama išgėrus greičiau, o pastebima tai vėliau.
