Turnyras labiausia išplitusi ir mėgiamiausia ricerių pramoga. Reta, feodalinės visuomenės iškilmė praeina be turniro. Šeimyninė stambaus feodalo šventė, vasalų susirinkimas siuzerėno dvare, taikos sutartis tarp dviejų valdovų — vis tai labai gera proga sudaryti įvai­rius pasilinksminimus, tarp kurių, žinoma, pirmoj vietoj turniras ir kiti kariški pratimai. Turniras — ricerių mokykla, be to, čia aiškiau ir pilniau, kaip kur kitur, pasirodo riceriška dvasią ir kariškos riceriaus ypaty­bės, riceriškas damoms tarnavimas, kuris nudažo tam tikromis poetiškomis spalvomis šį savotišką viduramžiu reiškinį, iš tikrųjų turintį labai mažą sąryšį su po­ezija.

Mūsų paveikslas vaizduoja turnirą, surengtą vieno galingo vokiečių kungaikščio, kurio pilis tolumoje ant kalno matyti. Žinoma, toks turniras reikalingas ne­mažų rengėjų ir dalyvių pastangų. Dėl to dar anksti prieš paskirtą dieną pradėjo rengti visa, kas reikalin­ga šventei ir išsiuntė į visas šalis šauklius ir pasiunti­nius su laiškais, kviesdami dalyvauti turnire. Ši žinia aplėkė visas apylinkės pilis ir mįestus ir visur džiūgau­ta. Ypač džiaugėsi tuo pilių moters ir riceriai. Pilyje gyvenimas bendrai labai vienodas ir nuobodus. Jei vis dėlto vyrai dar turi daugiau santykių su išoriniu pasauliu, daugiau malonumų ir pramogų, tai moterims turniras yra vienas iš tų retų atsitikimų, kada jos gali išeiti iš vienatvės, pamatyti, žmonių ir save parodyti. Ten ir jų bus savotiškas turniras grožio ir gražaus elgimosi, turtingumo ir rūbų ištaikingumo rungtynės. Ten pamatys jos savo adoratorius, sudarys naujas pažintis, o gal būti daugelio jų ten bus išspręstas liki­mas. Ne mažiau reikšmės, turniras turi ir jauniems riceriams. Jiems čia proga parodyti savo karišką did­vyriškumą, o gal net ir pagarsėti, atkreipti į save tą kilnią visuomenę, kuri čia susirinkus. Tada riceriaus karjera garantuota: galingiausi, feodalai norės jį turėti savo vasalu, duos lenus, paims į tarnybą, noromis atiduos jam turtingą dukterį paveldėtoją. Kai kurie neturtingi riteriai, neturį jokio leno, svajoja apie grobį, kurį gali gauti turnire atimdami nugalėto priešo arklį ir šarvus, gauti išperkamųjų iš tų kuriuos pasiseks pa­imti į nelaisvę. Kiti visai apie tokius šykštuoliškus su­metimus nemano: vienatinis jų noras, tai palenkti širdį savo damos, tapti didvyriu jos akyse.

Kaip ten bebūtų, bet visose pilyse rimtai ruošia­masi į būsiančią šventę. Iškeliami ir tvarkomi geriausi rūbai, paskubomis siuvamasi nauji iš brangios medžia­gos, kuri iki šiol dar tebegulėjo dėžėse, apsirūpinama brangiausiais papuošalais, ąpžiūrimi ginklai, pakinktai. Užversti darbu ir balniai, ir ginklininkai, ir auksakaliai.

Galop atėjo seniai laukiamoji diena. Iš visų šalių vyksta svečiai į tą pilį, kur bus turniras. Kai kurie at­vyko su didžiausia svita (palydovų būriu), mat, nori visiems pasirodyti savo galybę ir turtą, štai tokia vilkstinė artinasi į miestą tos pilies, kur bus turniras; priešaky poromis joja ginklanešiai, paskui juos pažai, kurių kiekvienas laiko rankoj po sakalą, toliau muzikantai, seka vasalai riteriai ir galop pats feodalas, ju siuzerėnas. Menkesni būriai, susitikdami kelyje, susipažįsta ir dažnai, susitaria drauge važiuoti į miestą. Čia juos susitinka šaukliai — tam tikri bastunai; žmonės kurie nė vieno turniro nepraleidžia, nė vienos šventės; jie skelbia atvykstančio feodalo vardą, garbina jo galybę, narsumą ir dosnumą. Žinoma, tuo garsiau jie rėkia, kuo daugiau buvo gavę iš feodalo. Jie visus pažindo, prityrę imdavo visuose turniro reikaluose, iš jų vėliau, išaugo tam tikras heroldų luomas su mokslu apie ricerių gimines jų herbus ir devizus (heraldika).

Į mūsų turnira tiek daug svečią prislinko, kad nebeliko vietų ne tik pilyje, bet ir miesto nakvynės namuose. Daugelis susirado sau butus pas atskirus pi­liečius, o kiti pasidarė šėtras atvirame ore. Visur tik marguoja, prikalti prie durų apsistojusiu feodalų herbai, mirga mirga užkabintos ricierių vėliavėlės ir ženklai. Vaišingojo turniro rengėjo maršalai pamuš ir kojas; besistengdami visus patenkinti: vienam reikia suieškoti bu­tą, kitas reikalauja savo, tarnams maisto, trečias arkliams pašaro. Paprastai ramaus miestelio dabar nebępąžinsi: jo kiauromis, gatvėmis teška, ūžia pėstieji, raiti, ir neštuvuose nešiojami miesto gyventojai – ypač moterys ir vaikai, buriais sustoję žiopso; ginklanešiai ir tarnai su dideliu vargu praskiria kelią savo ponams, vienas kitą lankantiems. Vakarą tai čia, tai ten, žybčioja fakelai; apie miestą visur švita liepsnoją laužai. Galop viskas maždaug nurimo… Bet ir naktį negali kai kurie jauni riteriai užmigti: susijaudinę jie vartosi po patalą galvodami apie būsimą turnirą.

Kai miesto bokšto ir pilies sargai sutrimitavo, pra­nešdami apie ryto išaušimą, tai visi jau buvo sukilę ir — skubėjo tvarkytis, baigdami rengtis į turnirą. Pamal­dus riteriai ne tik paprastas rytines maldas atkalbėjo, bet išklausė ir mišių, vieni — pilies koplyčioj, kiti miesto bažnyčioj. Daugelis jų kardo rankenoj turėjo, relikvijų, kurios turėjo juos saugoti nuo pavojų turnire.

Paskui, po mažu pusryčiu, visi riteriai susirinko, miesto rinkos aikštėje, ir pasiskirstė į dvi maždaug lygias savo jėgomis dalis; kiekviena dalis turėjo savo atskirą viršininką.

Po to tam tikri turniro šaukliai heroldai pasklido po visas miesto gatves, šaukdami: „ginkluokitės gerie­ji riteriai; ginkluokitės! Bukite; drąsus, vikrus ir su džiaugsimi žiūrėkite į pasaulį”!

Tuo tarpu riteriai išsivaikščiojo namo ir savo ginklanešių padedami, pradėjo vilktis šarvais. Tai nelengva. Pirmiausia riteris, nusivilkęs visus rūbus, pasilikda­mas tik su marškiniais, vėl velkasi pirma apsaugos lie­mene, o kulšis, kelius ir pilvą apvynioja veiloku ir apdeda pagalvėmis. Paskui užsimauna paprastas kelnes, o ant jų kitas iš geležinių grandelių; šios grandelinės kelnes apima visas kojas nuo pėdų iki talijos ir sutraukiamos per juosmenį odine juosta. Kadangi mūšį pavojingiausia vieta keliai, tai ricerius labiausia juos ir stengiasi apsaugoti: apdengia juos antkeliais arba ge­ležiniais, arba odiniais, virintos svieste odos. Viršutinė liemens dalis apsaugota grandininiais marškiniais, kurie siekia iki keliu. Šie marškiniai su ilgomis rankovėmis kurios apdengia ir rankos leteną, kaip ir pirštinė. Be to prie jų yra ir kapišonas, kuris gali­ma užsimauti ant galvos palikdavo atviras tik vei­das. Ant  šių grandelinių marškinių turtingesni ricieriai užsivilkdavo dar iš brangaus šilko tuniką, arba mantiją su auksiniais kutais. Kartais šis viršutinis rūbas būdavo apkabinėjamas varpeliais ir pagražintais riceriaus herbais, kurie tais laikais buvo labai madoj.

Taip, aptaisęs savo poną ginklanešys paduoda jam sunkų, abiem šonais aštrų kardą svarbiausia puolamą riceriaus ginklą kare. Su juo ricerius nesiskiria net ir taikos metu, nes kardas ir skydas tai riceriaus ženklai, pasiima kinžalą arba peilį, kurie reikalingi atimti iš riceriaus grobiui, nudurti, jo arkliui, o kartais ir jam pa­čiam.

Ricieriaus galva jau apsaugota grandelinių marški­nių kapišonu, po kuriuo, užmauta minkšta kepuraitė. Bet, be to, dar užsidedama kaska, arba šalmas: priešakyje kai kurie riceriai, norėdami, kiek pasilsėti, atsikvėpti, nusiėmė sunkius šalmus ir pakabino juos prie balnų, šalmas, esti arba plokščias, ar­ba kūgio pavidalo viršujė; paprastai jis dar pagražinamas skiauterimi iš nudažyto medžio, pergamento arba povo plunksnų. Be to, dažnai šalmas būdavo aprišamas marga skepetaite (gal būt dovana damos, kurios garbei ricerius kovodavo). Tokį uždangalą riceriai pra­dėjo vartoti Rytuose per kryžiaus karus, kad pridengtu metalinį šalmą nuo kepinančių saulės spindulių.

Kai ricerius apsivilko visais savo šarvais, atveda jam arklį, puikų karišką žirgą. Arklys taip pat ap­saugotas grandiniu, uždangalu, ant kuriu dar užmestą ilga, beveik iki žemes nusileidžianti, gūnia tokių spalvų, kokių yra ricerio herbe. Prisirišę pentinus, riceriai sėda į balnus su aukštais galais. Ant kaklo jis prisikabina trikampį skydą, į kurio rankeną įkiša kairiąją ranką; šis skydas — svarbiausias apsaugos ginklas, buvo daromas iš paprasto medžio, aprišamas oda, ir, didesniam sustiprinimui, apkaustomas geležimi; tam tikri. dailininkai ištapydavo skydą heroldiškais ženk­lais, atitinkančiais šalmo herbus. Iš šių ženklų žiūro­vai galėdavo atpažinti ricerių, nors jis visas būtų ap­dengtas šarvais. Į dešinę ranką ricerius pasiima uo­sinį durtuvą už tos rankenos vietos, kuri yra kiek plo­nesne ir su apsauga ratelio pavidalo, rankai. Vietoj geležinių ašmenų, vartojamų kare, šiandien ant durtuvo uždėtas geležinis skersinukas su trimis danteliais be to, jis papuoštas tais pačiais ženklais kurie yra riceriaus herbe

Pasiruošę kovai riceriai pradėjo rinktis į kovos vietą. Pakelėse daugybė žiūrėtojų: taip puikus jie savo šarvuose, savo brangiuose rūbuose, iš po kurių žibėjo grandeliniai marškiniai, su plėvėsuojančjiais kuodais ant šalmų! Turnirui vieta buvo parengta užmiestyje, kadangi ne tik pilies kiemas, bet ir miesto aikštė butų buvusi tam reikalui per ankšta. Čia buvo didelė aikštė, aptverta tvora, apie kurią stovėjo daugybė palapinių ir greitomis sukaltų balaganų; juose buvo įvairiausių prekių, taip pat savo šposus rodė įvairus dainiai, žonglieriai (fokusininkai) ir akrobatai. Tai buvo tikra mugė surengta tyčia dėl tokio nepaprasto daugelio žmonių suvažiavimo. Pagal, vieną aikštės pusę buvo padaryta tribūna, palapinės pavidalo, dengta, išpuošta brangiomis medžiagomis ir margais kilimais. Tribunoje sėdėjo feodo valdytojas, turniro rengėjas su šeima; čia pat buvo ir seni, nebegalį kovoti riceriai, prieaugliai ir dagybė damų – visi su gražiais, šventiniais rūbais.

Sulig turinio rengėjo, šeimininko ženklu perkertąmos virvės, pertiestos prie įėjimo į aikšę, griežiant triukšmingai muzikai, poromis joja į aikštę riceriai, kurie dalyvauja turnire. Iškilmingu maršu jie apjoja apie aikštelę ir sveikina estradoj sėdinčius.

Prieš tikrąjį turnirą nutarta padaryti tiostą (dvikovą su durtuvais) jaunuolių, tik ką įšvestų riceriais jie turi pasirodyti prieš visą šviesųjį susirinkimą, kad verti ricieriaus titulo ir užtektinai moka valdyti ginklą.

Štai išeina pirmą kovotojų pora. Ateimindami mokyiojų nurodymus apie karo meną, jie joja vienas prieš kitą vis labiau ragidami arklus, kol tie pasileidžia šuoliais. Durtuvus laikydami jie lekia priešais vienas kitą, stengdamiesi lygiai laikytis balne, pagal ricerišką meno taisyklę raitelio ir sėdėjimas ir judesiai ir gestai turi būti kaip galima gražesni. Kiekvienas stropiai įsižiūri į savą priešą ir renkasi patogiausią kirčiui vietą. Tuo atžvilgiu paprastai, rekomenduojama du punktai skydo vidurys, vadinamas “keturios vinys“ ir tarpas kakle, tarp šalmo ir grandelinių marškinių. Galop jie susidūrė, smarkiai atsidūrė vieno durtuvas į kito skydą ir sulūžo į šipulėlius, bet beveik tuo pačiu priešo durtuvas taip smarkiai kirto į kaklą, kad išmušė jį iš balno ir jis kri­to žemėn. Tuojau visas būrys ginklanešių ir ricerių skubinosi jam padėti, bet veltui: nuo smūgio ir kritimo nukentėjęs jis jau nebegalėjo pasipriešinti vikresniam savo priešui ir vėl atsidūrė, kaip maišas po arklio kojomis. Garsūs pagyrimu šauksmai, sveikina nugalėtoją, o šis vikriai kaip prityręs ricerius, pasuka atsistojusį piestu arklį į kairę, kad neužjotu ant priešo ir grįžta į savo vietą. Tuo tarpu žiūrėtoju dėmesys jau nukrypo į kitą kovotoju pusę, kurie vienas, prieš kitą lėkė iš priešingų arenos galų.

Galop tostai pasibaigė ir prasidėjo tikrasis turniras. Kiekviena kovojančių grupė, savo vado veda­ma, išsiskirstė po tris skyrius ir susirikiavo į kylio for­mą. Prasidėjo tikroji kova. Vienas pirmosios grupės skyrium atakavo savo priešininką iš fronto ir išvertęs iš balnų kai kuriuos ricerius,  prasimušė kiaurai per visą kylį: jei jiems pavyks pakartoti šį manevrą ir prasimuš­ti atgal, tai priešai visai bus suvarginti. Bet kitas jų skyrius jau išardytas: vienas iš priešininkų, ricerių iššaukė geriausią jų karį į dvikovą; per šį tiostą jų rite­rius buvo nugalėtas, kiti skubėjo padėti, suiro kylio tvarka ir prasidėjo bendras susidūrimas. Skardendami orą keiksmų šūkiais, puola riceriai viens kita; apkurtinančiai griežia dūdos, trūbos ir litaurai; visur lūžtančių ginklų braškėjimas, susiduriančių skydų barškėjimas, vietomis pasigirsta arklių žvengimas. Kilo toks triukšmas, kad per ji nesigirdi sužeistų arklių ir sumindžiotų sužeistųjų. Bet, jei ir būtų galima girdėti, tai vargu ar būtų žiūrėtojai į juos kreipę dėmesio. Taip bu­vo jie suįdominti įvykstančiu prieš juos mūšiu, taip stropiai jie sekė vienas kitą, greitai pakeičiančius kovos epizodus šiame įdomiame kovos reginyje. Kai kurie dalyviai trokšta dulkėse ir tvankume; kai kas pajojėjo į šalį ir nusiėmė šalmą, kiek atsikvėpti ir pasilsėti. Pa­silsėję vėl pasileidžia į mūšį, į tą vietą, kuri rodosi jiems reikalingiausia jų pagalbos. Tai šen, tai ten ginklanešiai stengiasi prasiveržti pro minią ir paduoti savo ponams naujus durtuvus vietoj sulaužytų; išnešti iš arenos nukritusius nuo arklių ir pagauti arklius, ku­rių raiteliai išmušti iš balnų. Mušis tęsiasi jau kelios valandos, pergalė svyruoja; palengva viena grupė pra­deda silpnėti daugiau ir daugiau atskirų kovotojų iš­eina iš rikiuotės ir ji nebegali jau atsispirti galiningesniems savo priešininkams. Galop heroldai ir muzikan­tai duoda signalus baigti mūšį.

Turniras baigtas, bet daugelis dalyvių dar nepa­tenkinti ir prašo valdovą leisti kovoti kardais. Tas sutinka, bet nenoromis, nes 1) toks turniras (tumei umbe guot) mažai turi reikšmės ricerių kariškam parengimui, 2) kai priešininkai įsikarščiuos, tai bus labai sunku juos suvaldyti, kadangi tokio turniro tikslas — kuo daugiau­sia prisiplėšti grobio; parblokštojo arklys ir ginklai ten­ka nugalėtojui; be to, jei jis paimtų savo priešą į nelais­vę, tai galėtų išreikalauti išperkamųjų.

Minia vėl susitvarko, ginklanešiai paduoda savo ponams atšipusius turniro kardus ir mūšis pasikartoja. Visur tik kardo kirčiai –  stengiamasi iškapoti priešinin­ko šalmo papuošalus ir jo skydą. Daugelio kardai jau išmušti iš rankų, kiti apsvaigę nuo smarkių kirčių per arklio galvą virsta žemėn. Nuginkluotas riceris gali tuoj patekti į nelaisvę; priešininkas nutveria arklį už pavadžio ir stengiasi jį taip pasukti, kad išsivestų jį drauge su raiteliu, čia įsimaišo ir ginklanešiai, kurie su lazdomis rankose stengiasi padėti ponui išvesti belaisvį už tvoros.

Vakaras. Nors ir labai įsikarščiavę riceriai, bet tamsa priverčia nutraukti pavojingą žaidimą. Muzikantai duoda, signalą, kad turniras baigtas, ir visi dalyviai grįžta į savo butus: kas į pilį, kas į miestą, o kas į čia pat ištiestą palapinę. Nugalėtojai išdidžiai joja patenkinti šios dienos turniru. Visai kitaip atrodo, nuga­lėti: jiems tenka ne tik pralošimo gėda, bet ir žymūs nuostoliai; dėl turniro nepasisekimo nukenčia savigarba ir kišenius; paprastas arklys ir apsiginklavimas, o tas dažnai riceriaus visas turtas yra. Kai kuriems, be to, dar tenka sumokėti žymią pinigų sumą, kaip išsi­pirkimą; tiek pinigų dažniausia trūksta ir norom neno­rom tenka kreiptis pas žydą procentininką ir skolin­ti pinigų dideliais procentais. Gerai dar, jei nugalėto­jas ne nuotykių ieškotojas, dalyvaująs turnire tik pelno tikslais, bet žmogus, kurs norį pagarsėti, kaip kilnus, garsus ricerius. Tokius labai dažnai vaizduoja vidu­ramžių poezija, bet taip labai retai gyvenime pasitaiko. Tokie riceriai, žinoma, nugalėtuosius paleidžia laisvai be išsipirkimo.

Daugelį ricerių, dar šiandien rytą išėjusių į turnirą linksmų ir su didelėmis viltimis, dabar neša namo sun­kiai sužeistus ir net užmuštus. Kiti, sugrįžę namo, tuojau išsimaudydavo voniose, kadangi to buvo labai reikalingi, nes buvo išvargę, išprakaitavę, susipurvinę, dažnai dar, be to, turėdavo mėlynių, būdavo sudraskyti. Paskui, kas tik dar galėdavo, vykdavo į pilį puotai, kur būdavo įvairiausių tais laikais įprastų pasilinksminimų. O buvusio turniro vietoje valkiojosi per visą naktį tar­nai, klajokliai heroldai ir kiti valkatos, rinko ginklų dalis, pakinktų rūbų skutus, kurių buvo pilnas visas mū­šio laukas.

Per puotą karštai buvo svarstomos visos šios die­nos turniro smulkmenos; ginčijamasi, kas geriau pasi­rodė ir kam bus skiriama dovana. Šio klausimo spren­dimas buvo pavestas tam tikriems teisėjams, renka­miems iš garbingiausių ir žinomų ricierių, kurie nedalyvavo turnire nei patys, nei per kitus ir dėl to visai nesuinteresuoti. Stropiai jie svarstė kiekvieną turniro da­lyvį, sprendė, kas daugiausia parodė jėgos, vikrumo ir kovos elegantiškumo, kas buvo geriausias raitelis, kas daugiausia sulaužė turto ir nugalėjo priešų. Nugalėtojui dovana nebuvo perdaug brangi: paprastai duo­davo žiedą arba diržą, arba medžioklinį sakalą arba gončių. Ne prizo brangumas ricerius traukė į turnirą: daug brangesnė jiems buvo nugalėtojo garbė, ypač, kad kaip aukščiau buvo pasakyta, ši garbė ir ne be medžiaginės naudos būdavo: čia pragarsėjusiam rite­riui daug lengviau būdavo karjeroje, įsigyti visuomenės pagarbą, joje ką nors reikšti, net ir praturtėti. Štai dėl ko rūpintasi susidaryti stipraus, drąsaus, vikraus, dosnaus, vienu žodžiu, tikro riceriaus reputacija. Geriausia priemonė savo vardui pagarsinti ne tik gimtajame, bet ir kituose kraštuose — įsigyti heroldų ir kitų valka­tų, į turnirą atvykusių, palankumą. Riceriai nesigailė­jo tam pinigų, stengdamiesi vienas kitą pralenkti dosnumu: dažnai heroldams atiduodavo nugalėto prieši­ninko arklį ir apsiginklavimą.

Pasibaigė kelias dienas buvusi šventė. Visi, dalyviai pradėjo rengtis namo. Pasinaudodami tuo, kad šiomis dienomis visokių pirklių su savo prekėmis buvo suvažiavusių, prisipirko ko kam reikėjo ir visi išsiskirstė į savo nuošaliai stovinčias pilis. Dabar savo vienu­moj, vienodomis, be atmainų gyvenimo dienomis dar ilgai jie minės linksmas turniro dienas, jo įspūdžius, ir daugybę, žmonių, kuriuos ten matė.

Tokie būdavo turnirai XII — XIII a. jie dar buvo nenustoję pirmykščio manevrų pobūbžio; čia turėjo pasimokyti riceriai, geriausi tų laikų kariai. Išviršinė dai­li, forma, žadinanti efektus, dar turinio, nenustelbė, net ne kiekviename turnire ir damos būdavo. Bet vėlesniais laikais ricerio kariška reikšmė pamažu menkėjo, užleisdama vietą disciplinuotiems pėstininkų būriams, ypač nuo tų laikų, kai pėstininkai buvo apginkluojami ugnimi šaunamais ginklais. Tada ir turniras virto jo­kios reikšmės, nebeturinčiu paradu, aristokratų visuo­menės žaislu, „karuselė“, kuri dar ilgai pasiliko didikų dvarų pasilinksminimų tarpe.

 

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia