Ūkininko sodyba

Fragmentas iš Šiaulių Kraštotyros Draugijos 1936.VII. etnografijos ekspedicijos darbų Jockių kaimeme, Platelių v., Kretingos apskr.


Jockių k. gamta kalnuota, Skuodo — Notėnų tęsinys aukštumų, einančių į Platelių žieminį ežero galą. Kaimo žemė daugiausia III-čios rūšies, priesmėlis, žvyringai Jockių k-mo žemėj yra 2-ji markapiai. Kada juose laidojami, buvo numirėliai, niekas neatmena. Juose kryžiai jau baigia nykti. Kaimas gavęs var­dą nuo gyvenusio ir valdžiusio kadaise Jockių k-mą didiko, pavarde Jockio. Kada ir kiek amžių Jockių šeimynos buvo kaimas valdomas, nežinia.

Jockių k. jau XVI amž. priklausė Platelių parapijai, nors Platelių parapijos inventoriuj Jockių k. vardas tik 1791 m. minimas. Iš dokumentų galima spėti, kad Jockių k. nuo XVI amž. pradžios priklausė Viešvienų vaitystei, o XVIII amž. viduryj Viešvienų vaitystę, drauge su Jockių k., valdė D. L. Kunigaikštystės Žemės sekretorius Liudvikas Pilsudskis (buvusio Lenkijos diktatoriaus maršalo Juozo Pilsudskio prosenelis), ir iki pat lažų panaikinimo 1863 metų Jockių k. ėjo lažus Pilsudskiui į Viešvienų dvarą. Panaikinus baudžiavą, gyventojų materia­linė padėtis pagerėjo. Kaimo gyventojų ūkiai išmėtyti, ne vienoj vietoj susta­tyti, todėl gyvena beveik kaip ir viensėdžiuose. Kaimo žemės — 187,36 ha (II-ros rūšies 6 ha, lII-čios — 144,73 ha, IV-tos — 33,57 ha, nenaudojamos 3,06 ha). Ūkių 14, gyv. 88, nuo Platelių 10 klm. Kaime maža tvorų, kurios daugiausia virbinės. Kaimo ribose visai maža ir kryžių, kurie yra paprasti.

Iš visų k-mo ūkių labiausia pasižymi Petro Daciaus ūkis, kurio žemė yra aukščiausioj kaimo aukštumoj. Gamta labai graži, kalnuota, tikrai romantiška vieta, kurioj iš tiesų gilioj senovėj galėjo žmogus apsigyventi. Žmogaus gyveni­mo pėdsakus liudija iš senovės laikų užsilikę kapai. Petro Daciaus liudijimu, jo žemėj į pietus nuo sodybos, už 300 metrų sodybos į vasaros vakarus, kalne, prieš 70 metų ariant dirvą arklas kliudydavęs žemėj akmens ruselių pastatus, kurie buvo padaryti iš 6 didokų akmenų, o ruselių viršus paplokščių akmeniu uždengtas. Ruselių užtikta apie 5 — 8, kurių pelenuose buvusi viena kita ir anglis. Ruseliai, kaipo kliudę ariant, buvo sunaikinti, o vėliau nuo dirvos ežių trobesių statybai ir akmenys pavežti

Kitas senkapis yra prie pat P. Dociaus sodybos nuo gyvenamo namo, į žie­mos vakarus, apie 30 metrų pailgas ariamas kalnelis, kurio vakarinė viršūnė apaugusi krūmokšniais. Ariant išaria kai kada ir mūsų metu akmens netobulus ruselius, kuriuose yra pelenų. Viršuj ir čia esą uždėta paplokštus akmuo.

Į žiemius nuo P. Daciaus sodybos, už apie 50 metrų, yra aukštas kalnas, stačiais šlaitais, senųjų vad. alkos kalnu, kur buvę deginami numirėlių lavonai. Kalnas apaugęs krūmokšniais, žemė nederlinga, niekas jo nears, todėl nereikia jokios apsaugos uždėti.

Atrodo, kad ruseliai bus senesnio vario gadynės galo (1500—1000 pr. Kr.) atskiri numirėlių laidojimo kapai. Galimas dalykas, kad pirmajame senkapyj ruseliuose buvusios urnos buvo sudužusios, o šukės, kaipo nereikšmingos radusiems, visai liko nepastebėtos, todėl į jas jokio dėmesio ir nekreipė, arba ga­lėjo ir visai urnų nebūti. Reikėtų archeologams bent žvalgomuosius tyrinėjimus padaryti, gal pasisektų nors vieną kitą arklo nepaliestą kapą surasti.

Statkaus žemėj, į žiemius nuo P. Daciaus sodybos, už apie 400 metrų durpyne, kasant durpes, buvo prieš 30 metų rastos 2 žalvario apyrankės: viena įvijos, antra, grandies pavidalo, IX—X amž. Radiniai šaltkalvio suvartoti.

Daciaus ūkio trobesių aprašymas

Daciaus ūkis susideda iš 33 ha. Ūkio savininkas dabar jau senukas, 80 metų amžiaus. Jis buvo sumanus, darbštus ūkininkas. Visų dabartinių trobesių meisteriu buvo pats minėtasis savininkas su savo sūnumis Juozu ir Petru. Kaip tėvas, taip ir jo sūnūs, yra raštingi ir senovės mėgėjai, todėl jų dėka daug įdo­mios net šimtametės etnografinės medžiagos iki šiol užsiliko nesunaikintos, nes smulkūs, nebereikalingi ūkiui, ir kt. įrankiai buvo kraunami ant trobos.

Aprašomoji sodyba yra už vieno klm. į vakarus nuo kaimo užima ploto apie 1,5 ha. Žieminėj sodybos dalyj yra didelė kūdra, šulinys medžio rentiniu, o pietinėj dalyj kita gili kūdra. Nuo kūdrų į žiemius visoj sodyboj yra vaisių sodas, ploto apie 1 ha. Sodą sudaro keli atskiri sklypeliai. Yra įvairių vaisinių medžių:  kriaušių, obelių, slyvų, vyšnių, trešnių, agrastų, serbentų, aviečių, braškių. So­de – bitynas iš 7 avilių. Sodo vakarinėj dalyj yra gyvenamasis namas. Jis yra didelis, erdvus, medinis, statytas prieš 39 metus, aukšti akmenimis išmūryti pa­matai; stogo viena pusė — šiaudų, antra —skiedrų; lentų lubos suklo­tos ant skersbalkių, iš lauko pusės lubos apmuštos plūktu moliu, durys iš oro pusės dvejos: aukštos, plačios, kurių iš kiemo pusės pusiavėrinės, iš dvigu­bų lentų, su didele geležine skląsčio sąstato klemka atidaroma ir uždaroma; durys darinėjasi ant didelių geležinių zovėsų; langai dideli, daug jų; dviejų lan­gų viršutinės dalys baigiasi borokišku stilių (viršus lango ir viršuj esą rėmai lenkto lanko pavidalo). Sienos iš plautų rąstų. Abiejuose galuose namas gyve­namas. Viduryj namo mūro kaminas išvestas pro stogą. Kadangi gyv. namo kambarių skaičius ir jų paskirtis yra tokia pat, kaip ir kitų žemaičių gyv. na­mų, todėl smulkiau jų nebeaprašinėsiu.

Gyvenamosios trobos schema
Gyvenamosios trobos schema (Daciaus sodyba)

Reja – už 70 m. nuo gyvenamojo namo. Pastato ilgis 16 metrų, plotis 8 m. Duoba (žem. douba) kubo išvaizdos, pločio ir ilgio po 7 m, aukščio 4 m. Duobos 2-jų m. aukščio kalniuko šlaite, žemėj, išmūrytos į visą rinkinį akmeninės sienos; virš jų yra 2-jų m. aukščio rastų sienos. Iš žemės pusės turėjo būti padarytas užvažiuoti su javų vežimu ant duobos tiltas. Nuo duobos viršaus būtų buvęs verčiamas vežimas javų ir pro ten džiaunama į duobą, arba į nuolaidą. Be to, nuo duobos viršaus į pastogę būtų galima versti ir durpes. Bet tiltas ne­buvo baigtas dirbti, nes javus pradėjo kulti su mašina ir pristatė prie kūčių ja­vams krauti daržinę. Lubos ant skersbalkių suklotos apvalių karčių, o viršus apdrėbtas plūktu moliu. Durys. Užvažiuoti ant duobos turėjo būti dvilinkos durys. Duobos durys pusiaverinės, kurių aukštis 2 m., plotis 1,90 m. Darinėjasi ant geležinių zovėsų. Viduj žemutiniai ir aukštutiniai ardai, laikosi arkliais, kurie yra prie sienos. Pečius senas, viršus įgriuvęs. Stogas šiaudų. Nuolaidos stogas laikosi ant ąžuolinių kolų 3,50 m. aukščio. Gale nuolaidos yra žardinė lingalviams žardyti. Visa nuolaida be jokių sienų. Asla molinė. Šalia duobos yra plati pastogė durpėms krauti.

Senosios trobos aprašymas. Troba statyta 1816 m. (viduj staktoj yra skaitlinė). Pamatas. Trobos pamatas akmens, bet visas į žemę įsileidęs ir jau nebematomas. Sienos guli ant žemės. Sienos kirviu tašytų eglinių rąstų. Sienotarpiuose yra kaminai ir iš vidaus užlipdyti moliu. Stogas šiaudų. Prie gegnių graibstai prikalti medinėm vinim. Iš pietų pusės pastogės plotis 1metras, aukštis nuo žemės 1,70 m., iš žiemių pusės pastogės plotis 1,40 mtr., aukštis nuo žemės 1 metras. Įėjimui į trobą ties trobos durim stogas nu-trumpintas, kad galva į stogą nekliūtų. Po pastoge buvo laikomi sukapoti vir­bai kurui.

Kaminas. Iš visų 4-rių kerčių yra po storą kartį, viduryje plonesnės. Sienos išpintos virbais (žabais). Ta žabų pintinė siena iš visų pusių apdrėpta mintu moliu. Kaminas buvo išvestas per stogą (stogo želmenyj). Kaminan įves­ti trobos ir priešininkės pečių kaminiukai.

Durys. Jų dabar nebėra. Buvusios iš paprastų stačių lentų. Durų aukš­tis 1,48 m., plotis 0.88 m.

Langai. Troba turi 6 langus. Iš kiemo pusės 4 langai, kurių aukštis 0,63 m., plotis 0,71 m. Špižarnės ir užpečinės langelių aukštis 47 cm., plotis 50 cm.

Dačiaus kūčių pastogė
Dačiaus kūčių pastogė: iš kairės žemai daržinė, iš dešinės klojimas; iš galo po kairei nuvažiuojamasis kelias pro vartus; šalia jų kambarys.

Nei stiklų nei rėmų nebėra. Kamaroj ir mėsos kamaroj iš oro pusės sienoj bu­vo po vieną mažą langelį kryžiuotiško kryžiaus išvaizdos. Stiklų čionai visai ne­buvę. Langeliai reikalui esant užkimšami ir atkimšami skuduru. Langinyčių nebuvo.

Grindys: visur molinė asla.

Skersbalkiai ir lubos. Alkieriuj — po vieną skersbalkį (žem. balkis), troboj 2, priesiednyj 1, prišininkėj 2 balkiu. Balkiai stori, kirviu tašyti iš visų 4-rių pusių. Balkių galai išlenda per sieną į oro pusę; balkių galai kir­viu nutašyti pūsapskritai. Ant balkių, galais kiek praženginiau atstu vieno rasto, yra uždėtas perlaidinis, į kurį yra sukirptos gegnės. Perlaidinis kiek įleistas į balkį ir pergręžtas stora medine vinimi. Lubų aukštis nuo žemės 2 metru. Lu­bos iš lentų balanų (žem. pacvarčių), virš jų smėlis užpiltas. Kaminas per stogą išvestas.

Alkierius ir špižarnė pridirbta iš apvalių rąstų 1877 m. (staktoj skaitlinė). Aprašymo metu stogas visai baigia plyšti. Vienas galas (viena pusė pastato) visai be stogo.

Kūtės, kluonas ir daržinė, po vienu šiaudiniu stogu, sudaro stačiakerčio išvaizdą.

Kūtės pastatytos pagal šių dienų patogumo reikalavimus. Statybos techni­koj atsispindi primityviškas štulpų parėmimas bei sunėrimas, nes kur tik gali­ma pavartota štulpų sukirpimams dvišakiai, o kaškoms net susirietę medžiai. Užraktai taipogi primityviški, bet savotiškai, sumaniai pritaikyti užrakinimui.

Daržinės. Iš rytų pusės yra daržinė ilgio 17 m., pločio 5 m., virš metro įklim­pusi žemėn. Iš oro pusės iš rytų siena iki žemės paviršio akmenų, o aukščiau iš storų lapuočių medžių karčių tvoros, gulstinės būdu užtvertos; iš vakarų siena vien akmeninė, nes yra žemės paviršius pakilęs ir kiek supiltas žemės pylimas; iš vakarų pusės daržinės siena yra kūčių siena. Sienos plyšiai užlipyti moliu. Lubų jokių nėra, nes kliudytų, užvažiavus ant kūčių, daržinėn šieną ar šiaudus versti. Durų jokių oro pusėn nėra. Be to, statytojai norėjo žieminėj daržinės dalyj padaryti avims kūtę; bet liko nepadaryta.

Kūtės. Iš pietų prie kūčių galo yra pastogė, pločio 3,7 m., ilgio 7,2 m. ant štulpų, siena iš pietų pusės žabų išpinta, iš rytų ir vakarų jokios sienos nėra.

Pamatas — akmenų su moliu mūrytų, aukščio 2 metro, o iš šiaurės su­daro visą sieną akmens, iš vakarų iki durų apie 2 metru.

Sienos — apvalių lapuočių rąstų (ąžuolų, epušių ir kt.).

Durys penkerios, tai yra arklių, karvių kūtėse po dvejas ir vienos avininkės.

Fragmentai
Užvažiuojamųjų durų ir jaujos fragmentai

Visos durys pusiauverinės, aukštos, plačios, geležiniais zovėsais da­rinėjasi. Apatinių zovėsų kengės pamate perkaltos kiaurai per akmenį. Zovėsai eina per visą durų skersmenį, o arklių kūtės durys iš pietų pusės suvėrus duris — zovėsų galuose skylės, per kurias perkišamas šriūbas ir užsukamas iš vidaus su moterka. Tos arklių kūtės durys iš vidaus dar užkabinamos geležiniu kabliu, gi iš oro pusės duryse — pastumdomasis skląstis, padarytas iš medžio. Durys vien­tisų lentų, varai prikalti geležinėmis vinimis. Durys įkabintos į ąžuolines stak­tas. iš vakarų arklių kūtė užrakinama geležine štanga. Ritų kūčių durys užda­romos geležiniais šių dienų skląsčiais, bet be užraktų.

Lubos.  Skersai kūčių sukloti ąžuoliniai balkiai, skersai bal­kių išgrįsta apvaliomis medžio kartėmis, virš karčių, skersai jų, žabarų kluodas, o virš žabarų dar užskleidžiama šiaudų, kad arkliai kojomis neįklimptų į kūtes. Virš stoginės, ant apvalių baslių, lubų rytų pietų kerčioj, yra kubo išvaizdos, kurio kraštinė 2,5 m. aukščio, kamarėlė bernui gulėti. Sienos jos nestorų apvalių rąstų. Iš pietų pusės — mažas iš 4 rūtų langelis, iš rytų pusės — paprastos du­rys, žiūr. pav. Kamaron užlipama nuo nuvažiuojamo tilto per stoginės lubų galus. Nuo minėtųjų kamarėlės durų į rytus yra akmens tiltas ir durys nuvažiavimui nuo kūčių.

Antrojo kūčių aukšto durys dvilinkos, vienos plačios, kitos siauros; abiejų plotis 3 m., ploto 2,4 m. Darinėjasi zovėsais, ištryžai durų yra sukryžiuotos 2 kartelės.

Iš šiaurės pusės užvažiavimui ant kūčių yra pylimas. Pusiauverinės aukštos, plačios durys darinėjasi aukštai kaškomis, žemai — geležiniais bėgūnais, į akmenį įstatyti.

Kluonas. Iš vakarų – žiemių pusės yra kvadrato išvaizdos kluonas.

Pamatai iš pietų, vakarų žemėn įklimpę nedideli akmenys. Vieno met­ro gilio po visu kluonu iškastas rūsys ir iki žemės paviršio išmūryta akme­nų siena.

Sienos, iš pietų vakarų ir žiemiu, apvalių rąstų, iš rytų pusės siena — kūčių siena. Iš pirmųjų 3-jų pusių sienos baigia griūti.

Durys aukštai ant kaškų, žemai ant bėgunų.

Stogas šiaudinis, laikosi ant vainikų rąstų, paremtų ant ąžuolų stulpų, ku­rie paremti ant dvišakių. Stulpų šakos pavartotos gembėms (kabiams), ant ku­rių buvo kabinami spragilai, grėbliai, kretilai, pakinktai. Viršuj klojimo stogo buvo pritaisyti siekią beveik žemę malūno sparnai. Sparnai vakarų vėju suko kuliamąją mašiną, o reikale zeimerį, kurių dabar nė žymės nebėra.

J. Mickevičius. “Gimtasai kraštas” nr. 10 – 11

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia