Iš lietuviško miško medžių pavasarį paskutinis sulapoja ne ąžuolas, kaip dauge­lis mano, bet uosis – apie gegužės 22-ąją Ąžuolas jį pralenkia dviem savaitėmis, tik lapelius skleidžia labai pamažu. Kodėl taip yra, pasakojama sakmėje (Kaip atsi­rado žemė 1986, 89-90):

„Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia:

Ar jūs jau išsprogę?

Medžiai sprogdami juokias iš neregio, sako:

Kad dar ne!

Kada medžiai jau seniai su lapais būna, pasako uosiui:

Ko tu vis nuogas? Mes jau seniai išsprogę!

Tada uosis labai skubiai išsprogsta. Pagyvenęs uosis iki rudens, klausia vėl me­džių:

Ar jūs jau be lapų?

Medžiai jam sako:

O, jau seniai!

O dar jie būna su lapais – juokias iš uosio. Tada vėl jis vieną dieną nuberia savo lapus, nes jisai aklas.“

Senų senovėje taip būta; vėliau Dievas atėmė iš medžių gebėjimą kalbėti. Gal ir už tokius negražius, piktus juokus…

Tas uosio aklumas įdomiai siejasi su kita sakme, kurioje pasakojama, kad labai seniai pajūryje gyveno žmogus, vardu Teisus. Jis pasižymėjo geru būdu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius. Mirusį dievai jį pavertė uosiu ir pavadino teisybės medžiu. Čia prisimintina, kad graikų teisingumo deivė Temidė vaizduoja­ma su raiščiu ant akių – kad jos sprendimai būtų visiškai nešališki, nenulemti jokių įspūdžių. Ir lietuvių patarlės sako: „Yra teisybė ant svieto, tik kad be akių“, „Teisy­bė akla, į mišką išvaryta.“

Ir kai dievai nužengdavę į žemę, jų mėgstamiausia buveinė būdavo plačiašakio uosio paūksmė. Gumbinės apylinkėse, Mažojoje Lietuvoje, užrašytoje dainoje yra tokie žodžiai:

Oi eisiu, aš eisiu
l gilią girelę.
I gilią girelę
Pas teisų uoseli.

Ten Dievas teisingas
Mane išklausys.
Mano vargus, mano bėdas
Nuramins...

Garliavos apylinkėse kitados augęs dvikamienis uosis, žmonės tikėdavosi prie jo atgauti sveikatą. Prasispraus pro kamienų tarpą, ir ligos pasilieka kitoje pusėje, taigi praeityje. Žemaitijoje paplitęs tikėjimas, kad uosio bijančios gyvatės. Štai kodėl medis dažnai sodintas ir prie sodybų, ypač tų, kurios arčiau miško.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia