Užugirio apylinkė gali didžiuotis savo senoviškumu. Čia ir kalba yra iš­laikiusi dalį senoviškų formų, ir dainos (sutartinės ir pan.) senoviškiau skam­ba, ir papročių daug iš senovės užsiliko. Taip pat Užugiry dar randame senoviš­kų, charakteringų pastatų. Kaimus išskirsčius vienkiemiais, tie pastatai greit – nyksta.

Čia aprašomas klojimas yra tipiškas užugiriečio klojimas. Jis yra Užu­lėnio km. Jo savininkė R. Krištaponienė mirdama paliko jį bažnyčiai. Dabar jis yra nupirktas J. E. pono prezidento ir būsiąs perstatytas jo sodyboje. Taigi, šis paminklas bus apsaugotas. Aš, netoli gyvendamas, suspėjau dar prieš jo ardy­mą padaryti keletą eskizų. Tuo būdu čia aprašau jį dar tokį, koks jis seniau bu­vo.

Didumas.

Ilgumas be priestato 12,45 m., su juo — 16,95 m. Platumas 13 m. Nuo žemės iki pastogės apie 1,60 m. Nuo šelmens iki žemės 4,70 m. Durų pla­tumas 2,90 m., aukštumas 2,35 m. Nuo angos į priestatą iki durų 3,90 m.

Klojimas iš priekio
Klojimas iš priekio

Medžiaga.

Klojimas statytas iš apvalių rąstų. Keliose vietose sienoje iš vi­daus matyti rąstuose įpjovimai, kurie duoda pagrindo spręsti, kad rąstai staty­mui buvo panaudoti iš kito pastato, arba tas pats klojimas yra jau kartą perstatytas. Iš pasakojimų atrodo tikresnis paskutinis spėjimas. Visa medžiaga (geg­nės, grebėstai ir k.) apvali, net visai nerinkta. Stulpai, beveik, visi stori, kreivi ir mažai teaplyginti. Sutvirtinimams naudota mediniai kuolai ir iv. storumo vy­telės.

Klojimas iš šono

Stogas šiaudinis, nestoras, gerai išsilaikęs, turbūt, jaunesnis už patį klo­jimą. Geležies randame tik durų įtvirtinime, čia panaudotos keturios storos skardos juostos. Reikia manyti, kad šios durys jau yra vėliau įstaty­tos, pirmosioms išvirtus.

Klojimo schema
Klojimo schema

Statymo būdas.

Pamatų negalime pastebėti. Gal kur po kampais koks giliai įsmigęs akmuo ir yra, bet greičiausiai, pamatų visai nėra.

Sienos.

Sienojus suleidžiant, kad nebūtų didelių tarpų, iš vienos pusės yra patašyta, pritaikyta apatiniui sienojui, bet ir tokiu būdu sienose neišvengta gana didelių plyšių. Sienų konstrukcijos ypatumai pavaizduoti paveikslėlyje žemiau.

Sąsparų sunėrimas
3. Sąsparų (kerčių) sunėrimas. — 4. Sienojų sudūrimo detalė. — 5. Sienojų sutvirtinimas. — 6. Gegnių konstrukcijų detalė. — 7a. Priestato angos stulpų įtvirtinimas. — 7b. Durų įtvirtinimo detalė iš vi­daus žiūrint. — 7c. Gegnių ir paspirgamojo rąsto konstrukcija. — 8. Skliau­tų sutvirtinimas. — 8a. paspiriamasis rąstas. 9. Gegnių konstrukcijų de­talės. — 9a. Rąstas, laikąs b ir c rąstus. — 9b. Rąstas jungia rąstą a su kitu šonu tokiu pat rąstu. 9c. Rąstas, ant kurio guli gegnių vidurys. 9d.. Kartis, jungianti kitame stogo šone rąstą c. — 9e. Kartis rąstui a įtvirtinti prie sienos. — 10. Durų įtvirtinimas, žiūrint iš oro pusės. — 12.

Suneriant kampus (8 lent. 3 br.), didelio tikslumo irgi nežiūrėta. Atsikišę galai visai neaplyginti (6 pav. dešinė ir 5 pa v. kairė). Sienojų būta, per trumpų šoninei sienai, dėl to vidury sienos (6 pav. ir 8 lent. 4 br.) reikėjo sienojų galus sudurti. Tam tikslui paimtas storas rąstas, kiek aplygintas, abejuose šonuose iškirsti raveliai, į kuriuos suleisti pasmailinti sienojų galai (4 br.): Toks suleidimas nestiprus: vienas – kitas rąstas vos laikosi galu atsirėmęs. Dėl to padaryti sutvirtinimai (5 br.), kaip vienoj, taip ir antroj pu­sėj sienos. Kadangi sienojai nevienodo storumo, tai ir dabar dar galima vieną – kitą jų pajudinti, bet sąspara nebeduoda iškripti. 5 brėž. sutvirtinimas duotas visur prie 4 brėž. sunėrimo ir dar dvejose vietose skliautuose, nes galinė siena ir skliautai padaryti išvien. Priekinis galas taip pat rąstų, ir tik prie šios rąstų sienos pristaty­tas priestatas. Įdomiai įtvir­tinti stulpai, į kuriuos įstatytos durys. Tie stulpai kartu sutvirtina ir priekinius skliautus (7b brėž. — vaizdas iš vidaus). Tie stulpai yra tiek stori, kad juose išplautame plyšyje tilpsta skliautų rąstai ir dar gerokos plaukos leka iš abiejų šonų pritvirtini­mo. Be to, tuose stulpuose ištašyti ravai, kuruose turi tilpti šoniniai durų stulpeliai (10 br.). Keliose vietose yra ir sudurtų sie­nojų (12 br.),

Priestatas durų neturi. Iš vidaus pažvelgę į tą angą, matysime angos šonuose stovinčių stulpų pritvirtinimą (7 a br.). Rąstas, jungiąs tuodu stulpu, parinktas gražiai išlinkęs aukštyn.

Stogas.

Gegnės (kriaklos) turi tris atsispyrimo taškus (8 br.). Vienas — ant viršutinio sienos rąsto, antras — šelmeny ir trečias — per jų vidurį. Rąsto, ant kurio guli gegnių, vidurys, galas matosi išlindęs pastogėj (8 a br.). Tokie du rąstai eina per abu stogo šonu jų viduriu. Jų galai remiasi skliautų sienos, o vi­duriui atspirtį pra pastatyti du stulpai, sujungti skersiniu rąstu (9 ir 7 pav.). 9 braiž. rąstas c — tas pats, ant kurio guli gegnių vidurys; rąstas a įremtas į žemę ir į rąsto c apačią; rąstas b jungia rąstą a su kito šonu tokiu pat rąstu 7 pav. a ir b.Tuodu rąstu jungia 9 br. b, 7 pav., punktiru pažym. a, b. Ant šitų guli 9 br. c, 7pav. punktiru pažymėti rąstai per a ir b išilgai pastato. Abu statmeniškai stovį rąstai įtvirtinti sienose (9 c br.). Nuo 9 c br. iki tokio pat rąsto ki­tame stogo šone eina kartis d (9 br.). Tose vietose, kur gegnių vidurys remiasi paspirgamojo rąsto, juose padarytos išpjovos (7 c br.).

Grebėstai (apvalūs) ant gegnių pririšti vytelėmis (6 br.) ir iš apačios pati į gegnę įkaltais kuoliukais. Šiaudai prispausti kartelėmis, kurios prie grebėstų pririštos vytelėmis ir paslėptos aukščiau gulinčių šiaudų klodų.

Reikia pasakyti, kad taip pastatytas klojimas yra lengvai išardomas ir vėl gana greit sustatomas.

Tokio tipo klojimų Užugiry daugiausia. Kiti ūkio trobesiai taip pat verti dėmesio. Ar neįdomu būtų visą sodybą sudaryti iš šios rūšies statinių?

A. Vilniūnas
“Gimtasai kraštas” 1937 nr. 13

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia