Nėštumas.

Susietas su įvairiais papročiais nėštumas čia vaidina labai svarbų vaidmenį. Dar daugiau. Nėštumas bei atatinkamas užsilaikymas, griežtai prisilaikant pa­veldimų papročių, prietarų, tradicijų ir tam tikrų pažiūrų, čia siejamas su nauja­gimio gyvybe, ateitimi ir net laime. Tad savaime aišku, kad, nėštumui užimant tokią svarbią vietą, yra visa eilė taisyklių ir papročių, nurodančių nepatyrusiai motinai priemones išvengt nelaimei busimajam kūdikiui. Čia tvirtai tikima, kad busimojo kūdikio išvaizda, palinkimai, dorovingumas, gabumai bei jo talentas pareina nuo to, kaip užsilaikė motina, nuo pirmosios nėštumo dienos, iki gimsiant kūdikiui.

Štai pavyzdžiai.

Leonui Razminui, gyvenančiam Padubysio (Bazilionių) miestely, gimė duk­relė, kuriai apatinė lūpa atrodo tarytum „iškirsta“ ir pro tą šukę matosi bent du dantys. Gimus kūdikiui, L. Razmino motina šį įvykį aiškina taip: Per Nau­jųjų metų šventę kūdikio motina, būdama nėščia, kapojus mėsą. Jos uošvienė, tai pastebėjus, ėmus ją barti, primindama, kad būsimajai motinai tokioj bran­gioj šventėj negalima tai daryti, nes sunkiai nusidėsianti, ir Dievas galįs nu­bausti. Bet kūdikio motina, nors ir buvo pamiršus apie šventę, bet, ir priminus, nemetus šio darbo, užtat ir kūdikis atsigimęs su „iškirsta“ lūpa.

Jei iš burnos atsiduoda nemalonus kvapas, aiškinama sekančiai: Nėščia motina, eidama kur nors pro dvokiančią vietą, — išvietę ar šiaip pro pūvančią ir nemaloniai dvokiančią maitą, — buvo užsiėmus burną ar nosį, besisaugodama smarvės, todėl ir kūdikis į tai atsigimė. Kokį jautė kvapą motina, toks kvapas atsiduos ir iš kūdikio burnos. Norint to išvengt, motina neprivalo to dvokiančio kvapo saugotis, bet eit pro šalį, nekreipiant į tai dėmesio, tarytum, nieko nebūtų.

Jei pasitaiko, kad kūdikis gimsta su šešiais rankų ar kojų pirštais, aiški­nama, kad motina nėštumo metu „nusižiūrėjus“ į kokį šešiapirštį ir labai juo „nusidyvijus“, kas paveikę į busimąjį kūdikį.

Su vagies palinkimais gimsta kūdikiai tada, kai nėštumo metu motinos jaučiančios stiprų norą bei palinkimą ką nors pavogt ir pavagia. Jei motina, vagystę įvykdo sumaniai ir vikriai, bus vagis nepaprastų vagies gabumų, o jei ne — tik „kručas“.

Yra taisyklių, nurodančių, kaip nėščia moteris privalo elgtis ištikus gaisrui. Čia kreipiama dėmesio į tai, kad nėščia moteris saugotus neišsigąsti ir ypatingai laikytųsi šaltai, ramiai ir nesijaudintų. Negalima išsigandus rankomis stvert sau už galvos, veido ar kitos kūno dalies, nes tada gimusiam kūdikiui būsianti ne­panaikinama dėmė toj vietoj, kur išsigandus motina sau stvėrėsi.

Vaikų melavimas, nesąžiningumas, kerštingumas ir visa eilė kitų ydų pareina nuo motinos atatinkamo elgesio, nėštumo metu. Jei gimusis pasirodo esąs ne­bylys, sakoma, kad motina „nusižiūrėjus į nebylį.

Apie busimojo kūdikio lytį sprendžia iš nėščios motinos išvaizdos. Jei mo­teris vikri ir ne labai žymi, kad nėščia, tada bus berniukas, o jei nevikri, „apsklidusi“ bei žymi — mergaitė.

Gimdymas.

Nėščiai motinai apsirgus, ji guldoma nuošalioj vietoj, dažniausiai į atskirą, kambarį — „kamarą“. Pašaliniai ir ne taip artimi ligoniui žmonės neprileidžianti; taip pat neprileidžiami ir vaikai. Busimojo kūdikio tėvas bei moters vyras dažnai dalyvauja ir turi šiokių tokių pareigų, nors ir nesvarbių. Jo pareiga dažniausiai tik padėt „bobutei“ pakelt, pavedžiot ligonį, padėt patogiau jis paguldyt, pa­kelt ir aplamai padėt visur „bobutei“. Ypatingų įrankių bei prietaisų čia ne­vartoja.

Vos atskyrus nuo motinos kūdikį, tuojau jis peržegnojamas, nors aiškiai ir nesuvokiama to peržegnojimo reikšmės; žegnojama iš tradicijos. Ski­riant kūdikį nuo motinos, „bobutė“ jį apipurškia iš savo burnos vandeniu.

Tai daroma todėl, kad kūdikio veidelis neapdžiūtų iki galutinai atskirs ir nu­praus, nes liktų dėmėtas. Vos jį atskyrus ir jau stipriu, lininiu siūlu surišus jo „bambikę“, tuojau jis prausiamas. Jei kūdikis gimsta silpnas ir menkas, tada į prausiamąjį vandenį dedama valgomosios druskos. Kūdikį nuprausus, duoda­mas jis pabučiuot motinai, kuri, jį pabučiavus, peržegnoja, o vėliau ir tėvui, kuris irgi pabučiuoja ir peržegnoja. Tai daroma todėl, kad būtų „meilė geresnė“.

Čia pat tenka pažymėti ir tą faktą, kad pavainikių kūdikių motinos, daž­niausiai maža temylinčios savo kūdikius ir dažnai juos nusmaugiančios, prigir­dančios ar šiaip besistengiančios jais nusikratyti, — aiškinamas tuo, kad nenor­malios gimdymo sąlygos neduodančios joms galimumų kūdikį priimt su kry­žiumi, katalikiškai, nes nėra bobutės, kuri visada tuo pasirūpinanti. Užtat ne­tiktai motina nejaučianti stipresnės meilės savo kūdikiui, bet ir užaugęs vaikas yra nuo motinos atšalęs ir jos dažniausiai nemyli ir net išsižadąs.

Atskyrus nuo ligonės antrąją „namų“ dalį, ligonis braukomas ir suvaržo­mas rankšluosčiais. Antrąją „namų“ dalį stengiamasi būtinai užkasti žemėn taip, kad joks gyvulys neužeitų. Kasama kur nors po akmens ar po trobos kerčia. Mat, manoma, kad šuva ar kitas kuris gyvulys nesuėstų, nes tai vis tiktai esanti žmogaus kūno dalis, skirtinga nuo gyvulio.

Pagimdžius jau duodama ligoniui valgyt, dažniausiai skystos užbalintos kruopos ar šiaip pieniški valgiai. Duodama ir nebalintos kruopos, jei juose yra išvirta vištiena ar žąsiena, kurią taipgi duoda ligoniui. Jei duoda kiaulienos, tai būtinai šviežios. Duonos ir aplamai rūgščių dalykų neduodama, taip gi neduo­dama įvairių stiprių prieskonių ir sūrių dalykų. Dovanų dažniausiai duoda vyras, nupirkdamas ką nors iš apavo ar maisto dalykų, pav., pyrago, saldrūkščių sal­dainių ir p. Dovanos dažniausiai duodama iš papročio, užjaučiant ligonis. Po gimdymui ligonis išguli vidutiniai apie tris dienas. Nuprausus kūdikį ir su­tvarkius ligonį, įleidžiami vaikai, kuriems pranešama, kad „bobutė“ radus, be­skalbdama, upelyj ar ežere berniuką ar mergaitę ir, susigavus, atnešus ma­mytei ir jiems, vaikams, broliuką ar sesutę.

Medicina ir prietarai.

Atsitikus reikalui patrumpint ar pagreitint ligoniui gimdymas, vartojami vaistai: Verdama iš tam tikrų žolelių, vadinamų šantos, arbata, į kurią padedama išrinktų iš rugių skalsių miltų ir bičių medaus; mišinys gerai išmai­šomas ir duodamas ligoniui. Nėštumo metu motinai susižeidus ar šiaip susi­trenkus, dažniausiai gimdoma ne laiku. Toks vaikas negalįs užaugt ir tegyvenąs tik keletą ar kelioliką parų. Priešlaikinam gimdymui išvengt, vartojamos šios mediciniškos priemonės. Imama tikrųjų runkelių (burokų) sėklų, suvirinama su medumi ir geriama. Tada jau būtinai gimdoma laiku.

Jei kūdikis gimsta aukštielninkas — negyvens, arba neilgiau pus­mečio; jei kniupščias ar šonais — gyvens.

Manant, kad kūdikiui yra išsisukus ar panirus rankutė ar koja, „bobutė“, o kartais, jei nusimano, ir pati motina, jį gydo šiaip. Pirmiausiai atliekama vaiko kūno dalių matavimas. Imama kairioji vaiko rankutė ir sulenkiama per alkūnę taip, kad alkūnę priartintų prie dešinės kojukės kelio, o dešinę rankutę su kairiosios kojukės keliu. Jei taip matuojant (kryžiškai) kurios nors rankutės alkūnė su kojos keliu nesueina, neprisiartina, iš to sprendžiama, kad rankutė ar koja yra pasisukus ar išnirus. Tada jau gydoma. Imama šlapia drobinė ska­relė ir primuilinama; po to pridedama kamparo ir ta skarele suveržiant, aprišama rankutė ar koja. Toks „kompresas“ pakartojama, iki kelių kartų.

Jei kūdikis nuolat verkia, sprendžiama, kad jis tai darys neilgiau, kaip tris mėnesius. Jis verkia todėl, kad nėščia motina bus kur nors išsigandus. Jei vaikas ilgai nepradeda kalbėti, manoma, kad jis susitrenkęs galvutę (krisda­mas). Jei gimusis smarkiai rėkia, sako jį išaugsiant giedoriu. Jei mažiems tėvams gimsta didelis kūdikis, tikima, kad jo motina, nėštumo metu, bus „nu­sižiūrėjus“ į kurį nors didelį vyrą ar moterį, o jei mažas kūdikis — į mažą. Visi psichiniai ir fiziniai gimusio kūdikio defektai aiškinami netinkamu motinos užsilaikymu nėštumo metu ar, pagaliau, ypatinga Dievo bausme.

Naujagimio maitinimas.

Pasekmingas kūdikio maitinimas tuo atveju, kai motina jį peni krūtimis čia yra neatskiriamai jungiamas su pačios motinos maistu. Kūdikio maitinime perėjimo būdas, lygiai kaip ir nėštumas jo ateičiai, užima svarbią vietą. Tatai matyti nors ir iš šio pavyzdžio.

Penint vaiką krūtimis ypatingai saugojamasi peršalti, nes, mat, tada apserga vaikas kokliušu, ima kosėti ir gali net mirti. Taipgi saugomasi nesu­pykti ir neišsigąsti, nes nuo išgąsčio vaikas įgauna viduriuose skausmą ir ima „živatuoti“ (pasidaro laisvi viduriai). Kad motina turėtų daugiau pieno, ir pie­nas būtų maistingesnis ir sveikesnis, motina privalo maitintis daugiau skysto pavidalo valgiais: pienu, kruopomis, kakava…

Gimus kūdikiui, jam maisto tuojau neduoda; jo gauna tiktai praslinkus apie dvidešimts keturioms valandoms, vadinasi, parai. Jei kūdikį dėl kurių nors prie­žasčių neketina penėti krūtimis, praslinkus parai, jam duodama truputį virinto ir cukrumi pasaldinto vandens, po 3—4 arbatinius šaukštukus kiekvieną kartą. Jei motina peni krūtimis, pieno iškarto visvien neduodama, jo gauna tik trečią savo gyvenimo dieną. Trečią dieną gauna karvės pieno ir tie, kurių neketinama penėt krūtimis; bet pieną gauna būtinai praskiestą virintu vandeniu, imant du trečdaliu vandens ir vieną trečdalį pieno. Taip maitinamas kūdikis bent mėnuo. Antrą ir tretį mėnesius pieną maišo perpus su vandeniu. Ketvirtą ir penktą mė­nesius pieną duoda jau mažiau praskiestą, būtent, vienu trečdaliu vandens, o vėliau ima penėt nepraskiestu pienu. Paaugus kūdikiui ligi trijų ar keturių mė­nesių imama virti skysta manų košelė. Verdama piene, įdedant mažuma druskos ir kiek daugiau cukraus. Tokia koše kūdikis maitinamas, po 2—3 kart per dieną, maždaug iki metų. Po metų jau pradedama po truputį duot pagerinto suaugu­siųjų maisto: mėsos, kleckų, bulvių, duonos ir viralo, ir aplamai iš lengvo pra­tinamas maitintis suaugusiųjų maistu.

Krikštynos.

Kalbant apie krikštynas, ypatingo dėmesio tenka kreipti į kūmus, ku­rie, kaip matysim, krikštynose vaidina svarbiausi vaidmenį.

Kūmų pareigos prasideda tuojau, kai jie pakviečiami būt kūmais. Mat, nuo tada, ypač kūma, jau pradeda ruoštis, pirkdama savo krikšto sūnui do­vanų: keletą vystyklų, marškinėlių, valinį, suknelę, kepuraitę, o baliui išsi­kepa pyrago, riestainėlių, nusiperka saldainių, sūsivirina su degintu cukrum ir kmynais bonkutę degtinės ir visa, susirišus į ryšį, atvyksta, pasiruošus vežt kūdikį krikštui. Kūmas nusiperka bent literį degtinės, kūmai, bobutei ir kitiems saldainių, ir nuperka vaikui muilo, kad po krikšto sūnus ar dukrelė būtų nuprausti ir visada švarūs. Kūmas, jei turi, atvažiuoja „paradnai“ ir vežasi kūmą. Atskirai arba ir sykiu važiuoja bobutė ir laiko bei veža kūdikį. Kūdikio tėvai, išleisdami kūmus bažnyčion, pabučiuoja ir peržegnoja kūdikį, kas reiškia palaiminimą. Laiminant sako: „Dieve padėk, kad laimingai parvažiuotumėt su kataliku“. Jei yra berniukas, tai, jį krikštyjant, ant rankų laiko kūmas, o jei mergaitė — kūma.

Parvažiavę iš bažnyčios kūmai, įėję grįčion, pagarbina Kristų ir, namiš­kiams atsakius, jie pasisako parvažiavę katalikai ir Jonas ar Ona (paminimas kūdikio vardas) irgi parvažiavęs kataliku? Po to kūmai prašomi sėst už jau paruošto ir valgiais bei gėrimais apkrauto stalo; sodinami garbingoj vietoj — stalo gale. Užkandus ir išgėrus, kūmai pastato ant stalo degtinę, kad gertų visi bendrai ir kūmai pastato „saldžios“. Kūma irgi pastato savo suvirintą degtinę. Kūmas su kūma visada stengiasi susėst arti viens kito ir sėdėt susiglaudę, kad nebūtų tarp jų tarpo. Tatai daroma todėl, kad vaiko dantys nebūtų reti. Įsigėrus imama dainuoti „išlyginimui“ ar pataisymui vaiko balso, kad jis turėtų švarų, gražų, didelį balsą ir kad būtų geras dainininkas-ė. Specialių, dainuojamų tik krikštynose, dainų nėra; dainuojama šiaip bendro pobūdžio dainos. Jei arti randasi, pasikviečia dar „muzikantą“, dažniausiai su armonika, ir laiką — maždaug iki vidurnakčio — praleidžia linksmiau, žaisdami ir dainuodami bei šokdami. Specialių žaidimų nėra. Linksmiau praleist laikui suprašoma (po baliaus) artimesnių kaimynų bei pažįstamų, kad susidarytų didesnė „kompanija“. Maždaug po vidurnakčio visi išsiskirsto.

Kai kurios bobutės pareigos.

Apskritai bobutės pareigos yra nelengvios ir labai atsakomingos, reikalau­jančios ne tiktai gero pažinimo savo srities specialybės, gero nusimanymo bei patyrimo naminėje medicinoje, gero prietarų ir įvairių papročių žinojimo, bet ir tam tikrų teigiamų jos dvasios bei būdo ypatybių, kurios pasireiškia ypač slaugant ligonis ir prižiūrint bei gydant kūdikis. Be to, reikalaujama, kad bobutė visada būtų „smagi“ ir „viską galėtų nuleist štukoms“, jei ligonis ner­vinasi, blaškosi, šiurkščiai apseina su bobute ar net ir įžeidžia ją, kas, žinoma, rečiau tepasitaiko. Ypatingai kreipiama dėmesio į bobutės prityrimo stažą gimdyme ir medicinoje.

Bobutės pareigos prasideda jau tada, kai ji pakviečiama prie ligonės. Jos pareigos, — jau be anksčiau mano minėtųjų gimdymo skyriuje — šios: gydyt ligonis (žolelėmis, šaknelėmis), slaugyt jis, prižiūrėt kūdikis, iki motina atsikels iš „palago“. Krikštynose taipgi bobutei daugiausiai tenka triūsti apie kūdikį. Bet užtat, kai sodinami už stalo parvažiavę iš bažnyčios kūmai — sodinama ir bobutė — pagarbiai, jai reiškiant ypatingą pagarbą. Pagal papročius, bobutė, visiems pralinksmėjus, kas atsitinka, kai įsigeriama — pašoka, laikydama kū­dikį glėby. Ji šoka, kad ir vaikas būtų šokėjas. Taip pat bobutės pareiga yra pasirūpint ir su „antraja namų dalimi“, kurią bobutė visada užkasa darželyje, jei gimsta mergaitė. Mat, tikima, kad taip padarius, mergaitė augs „gašiai“, “takiniai” ir – svarbiausia bus “čysta” (švari). Krikštynų metu bobutės parteigos prižiūrėt, ramint, maitint, sausint kūdikį, iki įšsiskirsto krikštynų dalyviai.

Dar yra pareigų, pasitaikančių, bobutėms jau žymiai rečiau, tam tikrais išimtinais atsitikimais, kada bobutė jas atlieka ne paprasto savo profesijos reikalo verčiama, bet besivadovaudama prakilnesnių Dievo ir artimo meilės jausmų. Tokios bobutės pareigos iš laisvos valios „pasiaukojimo“ bus matyti toliau.

Pavainikiai.

Čia paduodu trumpą pavainikių charakteristiką, kuri šiek tiek padės su­prast kai kurias liaudies pažiūras į pavainikius.

Kada norima apie pavainikį išsitarti įžeidžiančiai, sakoma „benkartas“ — vyriškajai lyčiai ir „kanalija“ — moteriškajai. Vartodami kanalijos duk­ters sąvoką, sako: „kanalijikė“. „Kanalija“ reiškia neteisėtoje moterystėje pavel­dimus gimimus, paeinančius iš kartos į kartą. Be šių vardų abiejų lyčių pavai­nikiai dar vadinami: „šiaudiniukais“ (šiaudiniukas — šiaudinikė), „kark­liniukais“, „miškiniukais“… Jei pasitaiko pavainikiui turėt garbi­niuotus plaukus, tada sako, kad jis „virkščiuose dirbtas“. Kalbėdami apie pavainikių tėvą sako — „smilgose sudegė“, arba: „auštant pabėgo“.

O vis dėlto, nepaisant tokio nepalankaus apie pavainikius atsiliepimo bei visuomenės neigiamos pažiūros į pavainikius, tikima, kad jie esą „liuosavi“ (liuosas — laimė) ir turį netiktai daugiau gabumų bet ir didesnį visur pasi­sekimą.

Gimdant, jei šaukiamasi bobutės, tai ji kartais ir neina, o jei ir eina, tai nenoromis, nes, mat, vengiama žmonių pajuokos, bei nepalankaus atsiliepimo ne tiktai apie gimdančią merginą, bet ir apskritai apie jos prietelius, šiokiu ar tokiu būdu padedančius gimdančiai merginai bėdoje. Tokia pažiūra, griežtai smerkianti „paleistuves“, jas ignoruojant gimdymo ir jų kūdikio krikšto atve­jais, čia iš dalies eina kaipo ir morali visuomenės bausmė „ištvirkusiai“ mergaitei, išdrįsusiai prasilenkt su įsiteisėjusioms sulig papročiais dorovės normomis. Jei bobutė ar šiaip artimesni kaimynai vis tiktai, net nepaisydami pašaipos, — į ką labai atsižvelgiama, — tokiai mergaitei kuo nors pagelbsti, tai dažniausiai tai daro žmonės apskritai humaniškesni, daugiau besivaduoją altruistiniais jausmais, su gilesniu krikščioniškos pareigos supratimu — padėt nelaimės ištiktam artimui net ir tuo atveju, jei už tai juos lauktų ir tūli nemalonumai.

Be kitų priežasčių bobutė dar eina ir todėl, kad tokia motina, gimdydama viena, be jokios pašalinės pagalbos, gali nusmaugti ar kitaip nužudyti kūdikį, vengdama negarbės ir vargo jį užauginant.

Taipgi nenoromis sutinkama būt krikšto tėvais — kūmais, pavainikiam kū­dikiui. Tokio kūdikio motinai ypač sunku prisiprašyt kūmais jaunus žmones, kurie, bijodami pašaipos beveik niekada nesutinka likt „benkarto“ krikšto tė­vais. Jei vis dėlto pasitaiko ir jauni žmonės — žmonės dažniausiai turį kurių nors psichofizinių defektų ir esą „liurbiai“, „nestrainūs“, “nečiutnūs“; dažniau­siai pavergti ir esą visos apylinkės pajuokos objektu. Užtat tokia motina retai kada ir temėgina prašyt krikšto tėvais jaunus žmones, bet prašo senukus ar šiaip vedusius senesnio, amžiaus žmones, kuriems, sulig vyraujančiomis pažiūro­mis, nešti prie krikšto vaikus daugiau pritinka.

Gimdymo ir krikšto apeigos, bobutės pareigos gimdant ir krikštijant, taip gi įvairūs papročiai ir prietarai čia nieku ypatingai nesiskiria nuo panašių apei­gų, kai kūdikis gimsta teisėtoje moterystėje.

Atžinduliai.

Jei pasitaiko, kad, penėjimą krūtimis nutraukus, kūdikis ima verkti ir neimt kito maisto, arba net sirgti, tada kartais už kelių dienų ir vėl pradedama toks kūdikis penėti krūtimi (žindyti). Toks kūdikis, o vėliau ir suaugęs, vadinasi „atžindulis“.

Šis terminas — „atžindulis“ — pažymi kai kuriuos skirtumus, pasireiškian­čius tuo, kad atžindulis turi tik jam charakteringų dvasinių galių bei tam tikrų ypatybių užkerėti, užkalbėti, „nusidyvyti” ar akimis nužiū­rėti gyvulius ar vaikus, tuo juos paveikiant taip, kaip to nori atžin­dulis, pav.: kad vaikas sunyktų, neaugtų, sirgtų ir būtų rėksnys. Apskritai visų „čerauninikų” magiška galia pareina nuo to, kad jis atžindulis. Toksai žmogus ir be blogos valios bei noro, vos užmatęs vaiką ar kokį gyvulį, visada jį nužiūri. Jei toks žmogus, pav., nusidyvis karvės tešmeniu, sakydamas, kad ji duodanti daug pieno, tai pienas būtinai „nukris“, sumažės. Tuo pačiu aiškinama ir tokie pasireiškimai, kai karvės dėl stokos maisto kai kurių mineralinių medžiagų ima „želėti“ medžio gabalus, skudurus, odas ir t. t., sakoma, kad jas nužiūrėjęs at­žindulis, ir jos, nebesijausdamos gerai po tokio nužiūrėjimo, imą elgtis keistai, joms nepriderančiai ir po to, žinoma, imą nykti. Atžindulis, jei jis žino savo magiškąją galią ir ima sąmoningai tatai išnaudoti piktam, kalbant tik jiems vieniems težinomus kerėjimo bei burto žodžius, — labai pavojingas žmogus, nuo kurio apsisaugoti veik nėra jokių priemonių. Vienintelis būdas apsisaugot — neparodyt tokiam žmogui nieko, ką jis galėtų užburti ar nužiūrėti.

Nors ir netikima, kad būtų bent kokių priemonių nuo paminėtų kerėjimų, bet vis dėlto šis tas daroma, kaip tai būs matyti iš pavyzdžių.

Išgyti karvei nuo šios „ligos“ — ėst bei želėt joms netinkamus įvairius pašalinius daiktus, — tie daiktai sumešlinami jų pačių mėšle ir brukami joms snukin, “kad pasibridytų jų širdys“, po ko panašių daiktų jos jau nebeliečia.

Sugražint karvei atžindulio atimta pieną, — gydoma „karvių nakti­nyčia“. Tai yra augalas, kuris težydi naktį, o dieną jų žiedai susiglaudę. „Karvių naktinyčios“ auga daubose, prie miškų, ganyklose ir išauga maždaug iki kelių aukščio. Augalo lapai siauri panašūs į karklo lapus; žiedai geltonos spalvos, savo dydžiu panašūs į lelijų žiedus. Augalas vartojamas vaistams visas: lapai, stiebas, žiedai ir šaknys. Verdama stipri arbata ir duodama karvei gerti. Jei negeria šiaip, pilama jos gerklėn iš bonkos.

Žinių suteikė Teklė Filipavičiutė – Vitauskienė, apie 60 metų amž., gyv. Kiaulakių k., Padubysio valse.

Materialės auginimo priemonės.

Vaikui gimus, paprastai po kelių dienų, jau kabinamas jam ir lopšys, kuris supasi — žemyn ir aukštyn — linguojant paluby pritvirtintą kartį, daž­niausiai beržinę, kurios laibesniame gale pakabinamas išsišakojusia keturiomis šakomis virve lopšys. Kartis dažniausiai pritvirtinama perkišant per „balkį” ar prie jų prikalant skersai apie 7—8 cm storumo skersinį, į kurį karties drūtgalis atremiamas iš apačios. Tatai daroma tam tikslui, kad kartais galas, atsirėmęs į lubas, jų nepakeltų. Karties vidurys, jei karties negalima perkišti, taipgi prie tokio pat skersinio pritvirtinama, uždedant kartį ant šio skersinio iš viršaus, o kad ji nešliaužtų į šalis, pririšama prie skersinio virvagaliu ar pančiu. Lopšys, dažniausiai lovelio pavidalo, sukalamas iš obliuotų lentų, apie 1 m. ilgio, apie 40 cm. pločio apačioje, 50 cm. pločio viršuje ir apie 30—40 cm. gilumo. Apačia daroma siauresnė. Pasitaiko ir kitokio tipo lopšių, bet tai jau žymiai rečiau ir jie, be abejo, nėra būdingi šiai apylinkei. Prie lopšio šonų, galuose, apačioje pririšama virvė, kurios abu galai įrišami į lopšio galus taip, kad pasidarytų lyg ir kilpa įkišti kojai, kad būtų galima supti koja. Taip daroma todėl, kad liktų laisvos rankos, kuriomis, ir supant vaiką, dirbama koks nors darbas, pav., neriama.

Vaiko mazgojimui čia veik išimtinai visur vartojama gelda. Toje pa­čioje geldoje plaunami vystyklai ir visi vaiko sausinamieji skudurai. Vaikas mazgojamas kiekvieną dieną, o kartais, bent pradžioje, ir po du kart. Vaikui sausint vartojami skudurai, dažniausiai drobiniai, daromi iš suplyšusių marškinių ar kelnių.

Kai vaikas paauga iki kelių mėnesių ir jau ima „krykštauti” ir skėčioti rankutėmis, — po kartimi ant siūlo parišamas ir nuleidžiamas ties jo galvele koks nors žaislelis, pav., bonkutė, kuri, paliesta vaiko rankučių, kai jis ją siekia paimt, supasi, atkreipdama vaiko dėmesį į save ir tuo jį „užbovydama”. Taip pat rišama ir suvystyta iš margų, o ypač raudonų, skudurėlių lėliukė kuri taipogi pakabinama.

Kai vaikas jau pradeda šiek tiek stovėti, nors ir pasiremdamas, jam pa­daroma stovynė. Imama iš storos eglės šakos ar lazdyno ir sulenkiamas lankelis, maždaug apie 40 cm. diametre. Prie lankelio pritaisomos kojukės, ku­rių apatinis galas įtvirtinamas į kėdelės dugną — lentą, ir tuo būdu gaunamas tam tikras pastovėlis, į kurį per lankelio skylę įstatomas vaikas, kuriam nu­griūti neleidžia siekiąs iki krūtinės lankas. Jei tokio krėsliuko nėra, tada vaikas sodinamas žemėje, patiesus kokį maišą ar šiaip skudurą. Dažnai sodinamas ir lovoje ir, kad nenugriūtų, apramstomas pagalvėmis.

Į lopšį klojami šiaudai ar dedamas čiužinėlis, daromas iš kokio maišgalio, prikemšant į jį šiaudų ar šieno; ant čiužinėlio tiesiama pora dažnai keičiamų, (kai sušlampa) skudurų; galvūgaly dedama maža, dažnai specialiai daroma, pagalvėlė. Vasaros metu, kai vaiką kamuoja musės — jam miegant, kad būtų tamsiau ir kad jis apsisaugotų nuo vabzdžių, antklode ar paklotu apsiaučiamos lopšelio virvės nuo karties iki lopšio, padarant jam tamsų užkampį.

Iš indų ar įrankių, vartojamų gaminant vaikui maistą ar jį penint, varto­jamas emaliuotas „rendeliukas” su rankenėle, kuriame verdama košelė, arbata ar virinamas pienas. Vaikas penimas arbatiniu šaukštuku, imant juo košę tie­siog iš rendelio. Bet šeriamas vaikas ir be šaukštuko, kabinant iš rendelio košę pirštu į bumą, kur maistas pirmiau sukramtomas ir po to, prisilenkus prie vaiko, paduodamas jam tiesiog iš burnos. Taip peni vaikus dažniausiai senes­nio amžiaus motinos ar vaiko „babūnės”. Girdomas vaikas iš bonkos, daž­niausiai ¼ litro talpumo, nuo degtinės, užmaunant ant jos pirktą spenelį ir užveržiant jį siūlu, kad nenusimautų. Kad vaikas nevertų, jam duodama ir tuš­čia bonka čiulpti arba pirktas spenelis su grandele. Penint vaiką koše, kad ji eitų sklandžiau ir nebūtų „sprangi”, po kiekvienė įdėto vaiko burnelėn kąsnelio košės, kišama vaikui bonka su pienu ar arbata „užsigerti”. Penint vaiką pasiguldo ant kelių, arba ir gulintį lopšy peni. Duodant jam gert iš bonkos, kai vaikas jau kelių mėnesių ir sugeba rankutėmis apkabinęs bonką pats ją lai­kyti, pakišamas po bonka sulankuotas skuduras, kad bonkos galas būtų aukš­čiau ir kad pienas, turėdamas nuotakumą, geriau tekėtų.

Dar vartojamos ir čiulpos. Jos daromos taip: imamas švarus drobinis skudurėlis, į kurį dedamas sukramtytas ir pasaldintas pyragas ar baronkėlė, košelės pavidale. Įvyniojus į skudurėlį košelę, aprišama bei suveržiama siūlu, padarant panašų į kamštį, kurį duoda vaikui čiulpti. Toks kamštis vadinamas „čiulkiniu”. Švaresnės motinos, čiulkiniams daryti turi po 3—4 skudurė­lius, kuriuos dažnai mazgoja. Bet taip daro ne visos. Yrą dar daug motinų, ku­rios tevartoja tiktai vieną skudurėlį, į kurį krauna vis naują maisto medžiagą jo nemazgojusios. Kada toks skudurėlis pasidaro kietas, sustyręs, „apskretęs” ir jau nebepalankstomas, tuomet jis suminkštinamas „valkavojant” tarp ran­kų. Apie tai, kad toks skudurėlis — čiulkinis — baisiai dvokia ir yra tiesiog nuodai kūdikiui, tokios motinos neturi supratimo.

Dar iš materialių priemonių, užimančių gan svarbią vietą vaikų auginime juos nubovijant, tenka pažymėti įvairius namų apyvokos daiktus, varto­jamus vaikams nubovyti, „zabovai”.

Kada vaikas sodinamas žemėje, ar lovoje, arba lopšy, kad jis neverktų, jam duoda pažaist kuo nors, pav., kokią dėžutę, dažniausiai skardinę dėžutę nuo kremo, kurion dar įdeda keletą žirnių ar akmenukų barškėjimui. Vienam žais­lui įkyrėjus ir ėmus vaikui verkt, mėginamas jis nutildyt kuo kitu. Dažnai da­roma taip: imama, žinoma, jei yra, metalinis samtis, ar šaukštas, arba ir geležgalis ir koks nors skardinis indas, koks puodukas ar lėkštė ir jais mažajam rėksniui pabarškinama ar paskambinama prie jo ausų. Po to vaikas dar daž­nai pašnekinamas, prajuokinamas, padarant įvairių juokingų grimasų, čiulpiant ar čepsint lūpomis, imituojant kai kurių gyvulių judesius bei pamėgdžiojant jų garsus, pav. katės kniaukimą, gaidžio giedojimą, šuns lojimą ir t.t. Dar padai­nuojama lopšinė dainelė:

A—a mažą vaiką,
Tegul Dievas sveiką laika.
Kaip užaugs, bus berniuks,
šėmų jaučių artojuks.

Mergaitei paskutinės dvi eilutės pakeičiamos:

Kaip užaugs, bus verpėja,
Baltų drobių audėja.

Po to, jei vaikas neimamas į rankas, įbrukama į jo rankutes šaukštas, puo­dukas, ar lėkštė, arba koks geležgalis, kuriais vaikas laikinai žaidžia ir nebėverkia. Be paminėtų žaislų tam pačiam tikslui tarnauja ir kitokie daiktai: skar­dinis bliūdas, senas kaliošas, klumpė, lentgalis, medžio gabalas, diržas, popieris ir k.

Kai vaikas jau pradeda vaikščiot, yra priemonių jam tai pagelbstančių. Tėvas sulenkia iš kokio lankstaus medžio lazdelę, kuria mokina vaiką pasiremt. Dažniau dar daroma kėdelė. Į apie 20 cm. ilgio ir apie 15 cm. pločio lentelę, išgręžus keturias skylutes, įstato kojukes apie 15—20 cm. aukščio — ir baigta. Vaikas, eidamas pirmyn, su kiekvienu žingsniu kedelę taipogi kelia pirmyn, nuolat į ją remdamasis. Tokio pat amžiaus vaikams, o taipogi ir vyresnio am­žiaus, vežiojimui daromi rateliai (brikelė, račiukai). Juos daro dažniausiai pats tėvas. Tokie rateliai čia labai paprasti. Jei yra, tai imama kokia dėžė, o jei nėra — sukalama iš obliuotų lentų 60—90 centimetrų ilgio. Dėžės apačioje, galuose prie dugno prikalia po medinę ašį, ant kurių užmauna nupiautus nuo medžio ratukus (10—30 cm. diametro). Kad tekinukai nenusimautų, per ašis išgręžia skylutes ir užkala medinius užkaiščius, o kitą kartą ir vinimis perkala. Vie­name dėžės gale į galinę lentą (užgalį) ar į ašies briauną įkalama sulenkti pa­našiai į pasagą ar raidę U „prabajūs”, 15—20 cm. atstu vienas antro; į pra­ba ju įkišama dvišakė geležis ir užlankstomi galai, kad neužsitrauktų; antras geležies galas padaromas taip, kaip ir kastuvo galas, įstatymui medinio koto. Čia irgi įkalamas medinis „dišlius”, o kad patogiau būtų jis nusitvėrus traukt vežimėlį, jo gale, panašiai kaip šakei ar kastuvui, pritaisomas kriukelis, tik žymiai ilgesnis. Jei ratukai nupiaunami nuo apvalaus medžio galo, stengia­masi rast stipresnis, patvaresnis medis, pav. beržas. Taipgi tokie ratukai iš­piaunami ir iš lentos. Kad nesuskiltų, jie apkaustomi ratlankiais — tokio pat platumo kaip ir ratukas skardos juostele. Kad netaip greit nudiltų ašys, dažnai taipgi apkaustomos skarda.

Daromi ir dviračiai. — Ant medinės ašies viršaus pritvirtinama kokia dėžė, lovelis ar nulūžusiu lanku kašė („krepšas”). Ašies briauna pergręžiama dviem skylėm, į kurias kaląmas „dišlius”, kurio įkaliamasai galas yra dvišakas; prie antrojo dišliaus galo pritaisomas kriukelis; dišlius ieškomas gerokai išlenktas, nes kitaip, juo traukiant ar stumiant, kada jo galas su kriukeliu pakilęs iki juosmens ar aukščiau, nusvirtų užpakalin visas vežimėlis. Tokie vežimėliai reikalingi ne tiktai vaiko malonumui, kurį jis jaučia vėžinant, bet ir jam nura­minti, užbovyti ir pan. Be to, kada motina išeina į daržą ravėt, ar sodint, arba pasikast bulvių — vežasi jį į lauką. Vežimėlis parengiamas šiaip. Į dėžę įdeda­ma šiaudų; ant jų tiesiamas skuduras ir sodinamas vaikas, kurį iš galų apramsto pagalvėlėmis, o iš šonų — skudurais. Kada jį nusiveža į lauką, jam duoda kokį daiktą „zabovai”, kad jis juo žaistų sau vienas ir leistų motinai darbuotis. Kada saulutė ima kaitinti jau pernelyg kaitriai, vaikui padaroma paunksmė arba pa­lapinė. Nulaužiama pora alksninių ar kitokių krūmų šakų, įsmeigiama žemėn prie vežimėlio šonų ir užtiesiama kokia antklode. Tada vaikas žaidžia ar miega ramiau, nes jį mažiau bepuola vabzdžiai.

Visos aukščiau suminėtos materialės auginimo priemonės beveik be išimties tarnauja abiejų lyčių vaikų auginimui. Jos pradeda išsiskirt, įgaudamos charak­teringų pažymių tik vienai kuriai lyčiai, tada, kai vaikai jau tiek paauga, kada skirtinga jų prigimtis pradeda pasireikšt jau tiek ryškiai, kad ir patys vaikai daugiau orientuojasi pasirinkdami sau žaislus, daugiau atitinkančius jų prigimtį ir palinkimus.

Berniukų žaislai ir žaidimo priemonės.

Tėvo gamyba. Berniukams, kai jau jie paauga tiek, kad laisvai gali bė­gioti, tėvas dažnai padaro įvairių žaislų. Daugiau daroma iš riedmenų: maži rateliai, tačka, ripka ir pan. Tačka dažniausiai daroma praskeliant kokią lazdą ir į tą dvišakį įspraudžiant užmautą ant ašies „tekinį”, nupjautą nuo ap­valaus medžio galo. Lazda neskeliama, jei randama dvišakė. Ratukai, daž­nai daromi paskubomis, yra labai panašūs į aukščiau aprašytuosius, skiriamus kalamas prie ašies arba vietoj dišliaus pririšama viela ir virvelė. Tokiais ra­teliais vaikai vežioja smėlį, akmenukus, surankiotus medžio šipulėlius, žoles ir t. t. Ripka — nupiautas nuo apvalaus medžio tekinukas. Dar dirbamas, nors jau ir ne taip dažnai, ir arkliukas, ant kurio vaikas joja raitas. — Ant nedidelės kėdelės pritvirtinamas išplautas iš storesnės lentos arklys, kuris dar nudažomas vienspalviai ar margai. Kartais dar išpiaustoma lazdelė su galva — „saldotas”.

Yra iš seniau užsilikęs paprotys dirbt vaikams dūdeles — „klernatas”: imamas galas žalios karklo lazdos ir viename jos gale, numačius busimojo vamz­džio ilgumą, aplink apiplaunamas karbas, paliekant šerdį ir kelis sluoksnius me­dienos — paliekama tiek, kokio storumo norima gaut vamzdžio skylė. Po to paliktą su keliais medienos sluoksniais šerdį išsuka, ir gaunama dūdelė, kurios viename gale, kišamo burnon, įspraudžiamas „liežuvėlis”, paliekant plyšelį pūst orui. Vamzdelio žievė nulupama ir išgręžiamos kelios skylutės. Vamzdelis dar pailginamas, prie antrojo galo pritaisant karvės ragą. Po to dar nudažomas ža­liai ar raudonai, paprastai, audeklą dažomais dažais, ir „klernata” gatava. Iš­mokus, galima vamzdžiuoti įvairias meliodijas.

Vaikų žaidimo pobūdis. Pirmiausia čia galima pastebėti vaikų bandymus ką nors rašyt su anglimi asloje, ant krosnies ar sienoje, dėliot įvairiai akmenu­kus, kas turi reikšt „statybą”, stengiantis ką nors „pabudavoti”, pav. trobą, kūtę (tvartą), pečių, o taip pat panašius mėginimus smaigant ar kalinėjant že­mėn įvairius šipulėlius, kas irgi reiškia statybą. Tam pačiam tikslui galima pri­skirt panašius vaikų darbelius kasinėjant žemėje duobutes bei stengiantis ant pamato ar šiaip panaudojant įvairius žemės paviršiaus nelygumus, kasinėt ur­vus, duobutes, t. y. trobą, šulinį. Dar galima pastebėt palinkimą ką nors lipdyt iš purvo ar molio, darant įvairias užtvaras, pylimėlius, tvenkiant upes, prūdus, ežerus, o taip pat ir įvairius žemėje braižinius, kokiu smailiu šakaliu, puodo ar stiklo šuke, kas reiškia griovius (ravus) vandeniui nutekėti, tvoras gyvuliams užtvert, vieškelius, kuriais einama, bėgama, važiuojama ir jojama. Taip pat pastebima ir mėginimai drožinėt, pav., smailini kuoliukus („mytus”), kuriuos kala žemėn, statant tvartą ar tveriant tvorą.

Faktoriai, determinuoją žaidimų pobūdį. Iš čia patiektų pavyzdžių ga­lima pastebėt, kad šių pirmykščių vaikų žaidimų bandymais daugiausia eina ūkiški objektai ir jiems išreikšt žodžių sąvokos beveik neišeina iš ūkio bei jo aplinkos ribų. Tačiau besiveržianti ir į kaimą technika ir žemės ūkio kultūra, modernizuojanti primityvias ūkio gamybos priemones atsispindi ir vaikų žaidi­muose bei jų žaislų gamyboje.

Dideli kokie nors pasaulinio masto įvykiai, pav., karas, palikęs tėvų atminty neišdildomų pėdsakų ir sudaręs tam tikrą pokarinę nuotaiką, galima matyti vaikų žaidimuose ir jų savotiškame, primenančiame karą žodžių leksiko­ne. Pav., pokariniu laikotarpiu, kuomet ir man pačiam teko žaist, gerai prisi­menu žaidimuose vyravusią „karišką nuotaiką”, kurią sekė įvairūs karo veiks­mai praktikoje, pasinaudojant teoretinėmis žiniomis — tėvų pasakojimais apie karo veiksmus, frontą, kariuomenę, įvairius pabūklus etc. Tokie pasakojimai, pa­menu, nepaprastai veikdavo mūsų vaizduotę, ir mes, busimieji kareiviai, jaus­damiesi esą tokie pat narsūs, kaip ir apipasakojamieji didvyriai, stengėmės sekt didvyrių pavyzdžiais ir savo žaidimuose. Per dienas mėgstamiausias mūsų žai­dimas visada buvo susietas su karu ar jo veiksmais. Užsilikusi nuo karo įvairių ginklų ar jų dalių liekanų gausybė duodavo mums galimumų atlikt įvairias karo operacijas vaizdžiai, su didžiausiu pasitenkinimu, jaučiant savo rankose tikro šautuvo, ar kito kurio ginklo dalį, ar durtuvą. Su nepaprastu uolumu mes vykdavom į miškus ne tiek uogaut ar grybaut, kiek knistis po apkasus, ieškant šo­vinių arba tuščių nuo jų tūtelių, kurias naudodavom „revolverių” gamybai. Imdavome tokią tūtelę ar gilzę ir įtvirtindavome į medžio rankeną, priverždami bent dviejose vietose viela. Peiliu ar pasivogta nuo tėvų pielyčia išpiaudavome tūtelėje netoli jos drūtgalio skylutę; už vielos užkišdavome degtuką, jo galvutę pataikydami ties išpiauta skylute. Revolverį užtaisydavome įpildami tūtelėn pa­rako ir užplakdami vata, pakulomis ar popierių. Šaunant pakakdavo dėžutės šonu brūkštelt per degtuko galvutę, kuri, užsidegus, per išpiautą skylutę pa­degdavo paraką. Panašių ginklų turėjome beveik visi.

Mažieji, sekdami vyresniuosius, irgi neatsilikdavo ir pamėgdžiodavo mūsų žaidimus. Užtvankas, pylimėlius, „kūtes” čia pakeisdavo braižomos „zagraždenijos”, kasami apkasai — duobutės ar piliami pylimėliai apsaugai nuo „ruskio” ar „germano”. Jei buvo smailinami ir smaigstomi žemėn kuoliukai, tai irgi pa­našiam tikslui. Iš šakalių buvo drožinėjamos „šoblės”, durtuvai. Apdrožus kokią lazdą, dėdavosi ant pečių, įsivaizduodami nešą šautuvą. Tekdavo neretai ma­tyti, kai vaikų būrelis, pasiskirstęs bei išsirikiavęs į du priešingus būrelius, im­davo muštis skatinami didesniųjų, kurie, su malonumu stebėdami „kautynes”, ragindavo vienus ir antrus nepasiduot ir tuo dar labiau kurstydavo žiaurų ka­rišką žaidimą. Nugalėtojai visada būdavo sutinkami entuziastingai, keliant jiems ovacijas. Čia beveik visi žaidimai primindavo karą: kišeniuose nuolat būdavo nešiojami šoviniai ar jų gilzės, kulkos ar „grankulkės” (šrapneliai), ku­riais čia žaidė kaip, riešutais; įvairios ginklų dalys buvo žaidimų įrankiais ir t.t.

Neretai pasitaikydavo ir skaudžiai nukentėt, dedant pastangų įsigyt iš vyresniųjų kokį ginklą, ar jų dalį, arba šovinį. Pagunda būdavo tokia didelė, kad vaikai vogdavo nuo tėvų kokius daiktus ar pinigus ir keisdavo juos į geidžia­muosius ginklus.

Baisūs karo padariniai! Nors jo audra ir buvo praūžus, tačiau ilgą laiką jis dar brendo mūsų vaikiškose smegenyse naujiems ateities įvykiams, uždeda­mas net mūsų vaikiškam žaidimui sunkiai slegiančią karišką žymę.

Žaidimai progresuojančio gyvenimo sąlygose. Žiaurusis karas, su savo baisiomis pasėkomis pamažu buvo vis labiau pamirštama ir labiau vis dilo iš žmonių atminties. Įvairių ginklų liekanos vis labiau nyko ir jau žymiai rečiau bebuvo sutinkamos. Nauji nepriklausomo gyvenimo įspūdžiai, žemės ūkio revo­liucija su savo naujomis formomis ir terminais (pav., bekonas, pieninė, elevatorius, fuktelis, trejeris, gyvatukas, motoras ir k.), ūkiškos vaikų organizacijos, subūrusios daugumą ūkininkų vaikų, ir kiti smarkiai vykstančios pažangos fak­toriai nepaliko be pėdsakų ir pasekmės vaikų kartos psichikoje.

Įgimtas vaikų prisirišimas prie gimtosios žemės, meilė naminiams gyvu­liams ir, apskritai, jų palinkimas čia pradeda jau pasireikšti stiprioje minimų ūkiškų faktorių įtakoje.

Pav.: žinomas vaikų žaidimas eglių ir pušų „skujais”, kuriuos į užtvertus tvartus ar „laidarius”, pažymėtus žemėje brūkšniais ar tveriama tvora, „varo” tvartan, juos įvairiai dėliodami ir stumdydami ir dabar juos vadindami jau nau­jais vardais: kiaules — bekonais, „varomais” į „maistą” ar į vagonus vežti sve­tur. Kada didesni eglių skujai (karvės) šeriamos prirauta žole, tai tarpusavy kalbamasi, kad ji duosianti pieno, kurį kanėmis („bankeriais”) gabensią pieninėn ir gausią pinigų, už kuriuos pirksią sau geidžiamųjų reikmenų. Statant įvairiam paskyrimui trobas, kartais statoma ir pieninė, dažnai iš kokių susmaigstomų į žemę šipulėlių palapinėlė, iš kurios prasikišus kokia lazdelė, kas reiškia pieninės „pečiaus” kaminą. Bandoma ir ūkininkaut, dalijant žemės plotelį į skly­pus arba laukus: avižų lauką, miežių lauką, rugių, kviečių, žirnių, dobilų lauką ir t.t. Laukai ariami, drapakuojami, akėjami, „volijami” dažniausiai kokiu nu­smailintu šakaliu, šuke ar geležgaliu. Statomos daržinės, jaujos sukraut ir kult javams. Supilt jau iškultiems javams statomi svirnai ir kartais „levatoriai”. Budavojamos ištisos sodybos, išdėliojant žemėje keturkampiais iš akmenukų tro­bas, daržines, tvartus, jaujas, pirtis, kiaulides ir aptveriant sodybą iš prismaigs­tytų prie kits kito kuoliukų. Veisiami ir sodnai, prismaigant tam tikrose jam skirtose vietose ir apie trobą su lapais medžio šakelių.

Didesni vaikai, sugebą jau šį tą išpiaustyti ar išdrožinėti iš medžio, dirba įvairių ūkio apyvokos daiktų, įrankių, padargų ir net mašinų. Dažnai daromi malūnai javams malti. Išdrožiama du šakalėliai, panašūs į malūno sparnus, sukerpami bei sukryžiuojami ir užmaunami ant „volo” taip, kad sukasi vien sparnai, arba ir taip, kad sukasi su visu volu, kuris tokiu atveju įtaisomas ta rytum kokia ašis į rėmus.

(Bus daugiau…)

A. Vitauksas “Gimtasai kraštas” 1937 nr. 13-16.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia