Veseilia, veseilia, pasklysita vieną gražią dieną žinia po sodžių. Kas jos nelaukia! Jauni, seni, maži apie tai kalba. Kuri gi kaimynė, sutikus pažįstamus, gi­mines neapkalbės jaunavedžių, o ypač nuotakos. Tik pasiklausyk — kaimynės apie mergaitės darbštumą, dorą, paklusnumą, būdą, o vis išgirsi neigiamas ypa­tybes.

Į moterystės luomą dzūkai stoja jauni. Mergaitės 16—19 m., jaunikaičiai 19—21 m. Šis amžius yra lai­komas vedybų amžiumi.

Vestuvės iš meilės labai retas dalykas. Dažniau­siai susitinka jaunavedžių tėvai, susikalba, susitaria dėl dalies („pasogo“) didumo ir tik tada praneša sa­vo vaikams, su kuo turi vestis ir kada. Jaunuolis, su­žinojęs savo tėvo valią, nevisuomet sutinka, kadangi dažniausiai turi sodžiuje savo išrinktąją, apie kurią svajoja, dainuoja ir tikisi praleisti su ja visą gyveni­mą. Toks jaunuolis-jaunuolė, išgirdęs tėvo žodžius, stengiasi įtikinti, kad jis nenorįs vesti. Kartais pasi­taiko graudingų: scenų. Išsigandęs, susisielojęs jaunuolis puola prieš tėvą ant kelių, bučiuoja rankas ir kojas, verkia graudžiomis ašaromis, kad tik permaldautų tėvo valią. Bet tėvas savo nusistatymu neperkalbamas. Jeigu sūnus pasisako neklausysiąs, tėvas atsisako duoti jam žemės dali ir grasina pavaryti iš namų.

Moterystės sudaryme didžiausią vaidmenį vaidina turtas. Tėvai nesidrovi leisti savo dukterų už ligotų, raišų, kurčių ir pan., bet tik turtingas. Meilės jie nepripažįsta ir jauniems patiems spręsti savo likimą drau­džia, kadangi sako „jaunystė – durnystė, kaip duo­nos bus, tai ir meilė aciras“.

Po pirmo tėvų susitarimo jaunavedžio, tėvas eina su sūnumi į piršlius. Kartais vietoj tėvo eina kaimynas. Pasiima jie butelį degtinės; seniau statinėlę alaus. Atėję į pirkią pasisveikina, piršlys pakloja ant stalo nosinę, stato butelį ir uždeda ant jo rūtų vainiką. Jeigu mergaite sutinka tekėti, prieina prie stalo ir nuima tą vainiką. Atkemša tada piršlys butelį ir visi šeimos nariai kartu su atvykusiu piršliu ir jaunavedžiu išgeria po stikliuką. Tuo momentu prasideda prageros. Tada vienas šeimos narys eina į sodžių ir kviečia mergaitės krikšto tėvus, gimines ir artimus kaimynus. Moterims netinka ateiti tuščiomis rankomis, todėl kiekviena atsi­neša kiaušinių, lajinių, sviesto ir duonos. Taip susirinkę visi valgo, geria, dainuoja tai dienai pritaikytas dainas.

Populiari yra ši dainelė:

Žiedas ant žiedelio, kaip rasale sega,
Slauna to mergelė, ku pasogų žada…

Anksti ryto svečiai išsiskirsto, o jaunavedžiai važiuoja į bažnyčią pas kleboną užsirašyti „duoc ant už­sakų“.

Vestuvės paprastai būna po trijų savaičių. Per tą laiką mergaitė rengiasi vestuvėms, siuva sukneles, „skaras“, krauna šarvus ir t. t. Paprastai jungtuvių dra­bužius perka jaunavedys.

Senos moterys pasakoja, kad seniau nuotaka jung­tuvėms puošdavosi tautiškais drabužiais, austais ir siūtais namie. Galvą dabindavusios „karūnomis“, pada­rytomis iš popieriaus, kurią apkardavo įvairiais kaspinais.

Keletą dienų prieš vestuves, kviečia vyrą ar moterį už kvieslį, kuris turi pakviesti gimines ir kaimynus į vestuves. Kvieslys gauna lazdą, papuoštą rūtomis ir kaspinėliais; atėjęs į pirkią sako: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“. Suduoda tris kart į grindis laz­da ir vėl sako: „Anuška prašo jus an veseilios; ataikit, seni pagerc, pavalgyc, jauni pašokc, paūlioc“. Seniau kvieslys sakydavęs oracijas, bet šiandien visai jos iš­nyko iš žmonių atminties. Už pakvietimą kvieslys gau­na kiekvienoje pirkioje, ką nors iš maisto: lašinių, sviesto, sūrį, mėsos ir t. t.

Porą dienų prieš vestuves jaunavedžių namuose rengiamas vestuvėms maistas, kepami karvojai, valoma gryčia, ir pan.

Dar iki nesenų laikų paprastai jungtuvės būdavo sekmadienį. Prieš jungtuvinis vakaras vadinamas “vakaronėmis“. Tą vakarą susirenka giminės, kaimynai, jaunimas ir laukia vestuvių pradžios. Nuotaka vaikšto liūdna. Išėjus į rūtų darželį pradeda verkauti šiais žodžiais:

Rūtela mano, žalioja mano,
Aš neceikėjau jauna mergelė,
Kur tavi, rūtela, gaišysiu
Jei, rūtela, žadzi ma šcieslyvų dalai,
Bujok, rūtela, in viršūnei,
Jeigu, rūtela, skyrei ma dzidzį vargelį
Išdžiūk, rūtela, iš po šaknelių.

Jeigu mergaitė yra našlaitė, verkauna šiais žo­džiais:

Išeinu jauna mergelė, viečna siratelė,
Drabniem paukšteliam užmigus ir raibai gegulai
Cik aš viena siratelė neužmiegu
Cik aš viena žiūru, kap mano sasulės, slaunos tvorškelės,
Pina rūtų vainikėlį man viečnai siratelei.
Suėjo visas jaunimėlis ir atėjo zvanki muzikėlė,
Cik neateina mano radna motulė,
Iš aukšto kalnelio, iš mėlyno šįlalio.
Tai aš palaisiu cyku alasalį in bistrų vandenelį,
Tai kad nuneštų cyikų alasalį,
In mano radnų motulį.
Oi kad ataitų nor vėlų vakarėli,
Ar zvalys motulė pine rūtų vainikėlį,
Ir dėc an gluodnios galvelės.

šios raudos primena mums Didžiosios Rusijos ir Gudijos raudas. „Dručkes“ ima nuotaką už rankų, ve­da į pirkią, sodina už stalo ir sėdasi kartu, visos mer­gaitės. Sesuo atneša saują rūtų, siūlo ir lankelį, padirbtą iš šermukšnio šakutės. Vyresnioji „drūčka“ pina vainiką imdama iš kiekvienos mergaitės po šakutę. Jaunimas dainuoja atatinkamas dainas. Kada baigia vainiką pinti, šeimininkas pastato butelį degtinės, o šeimininkė atneša sūrį, grietinės lėkštę, medaus ir kt. Iš rėčio deda ant stalo supjaustyto pyrago gabalus. Užkandusios išeina iš užustalės dešine puse, kad visos sodžiuje mergos ištekėtų. Po to tėvas su motina, o jeigu vienas iš tėvų miręs, tai krikšto tėvai pradeda šokius. Našliams negalima esą pradėti šokius, kadangi vienas iš jaunavedžių galįs mirti. Šokiai tęsiasi per vi­są naktį.

Ryte atvažiuoja „ženikas” su savo pulku. Nuotaką su savo šalinu sėdasi už vieno stalo, o „ženikas“ už ki­to. Vyriausis jaunavedžio brolis paduoda nuotakai vai­niką; ji pradeda verkauti:

Sasulės mano, slaunios tavorskelės,
Nepristokit in svecimų šalalį,
Ba jų nežalios rūtelės,
Cik ašrios dzirgieialės.
Jie nemiegojo visų tamsių naktelį,
Jie apėjo visus patvorėlius
Jie išskynė visas aštrias dzirgelalas
Ir nupynė man mergelei vainikėlį.
O kai jūs uždėsit ma ant galvelės,
Nuspaus mano glotnių galvelį,
Užtemdzys mano žalių rūtelį.

Tuo tarpu „drūčka“ duoda baliui nosinę ir paė­mus vainiką uždeda nuotakai ant galvos. Piršlys atneša batukus („čeverykas“) ir duoda nuotakai. Paskui piršlys atsiliepia: „kur cia yra nuotaka ir krikšto motka, tegu prieina prie stalo“. Kada šios prieina, duoda joms po porą „ceverykų“, ir šios sukibusios pradeda šokti. Piršlys kreipiasi prie visų: „grokie muzikiala, šokie jau­nimėli“! Jaunimas pradeda šokti, o svečiai valgo ir ge­ria. Pavalgę einą į kiemą, kur laukia pakinkyti arkliai. Nuotakos tėvas klaupiasi ant kelio, daro smėlyje kry­žių ir peržegnoja kėlią. Nuotaka rauda.

Einu jauna mergelė paskucinį rozėlį,
Su valniu valalij, su žaliu rūtelij.
Žegnok, tėvulia, viešų kelelį,
Skirk, tėvulia, sčieslyvų dalalį.
Prašyk, tėvulia, ponų Dzievulį,
Kad rasičia uždarytų švintų bažnytelį.
Kad rašcia ingnievotų kunigėlį,
Kad aš sugrįšcia su valniu valalij,
Kad aš sugrįšcia su žaliu rūtelij.

Vestuvių diena jaunavedžių gyvenime yra nepap­rasta. Į jaunavedžius yra nukreiptos visos minios akys, kurios gali kartais būti kenksmingos. Tą laiką galį iš­naudoti burtininkai ir kerėtojai, turinti ryšį su blogomis dvasiomis, ir pakenkti jaunavedžiams. Taip pat jungtuviu diena yra tinkama būrimui.

Nuo įvairių blogybių stengiasi jaunavedžiai; apsi­saugoti apotrofėjišku būdu ir maginėmis priemonėmis. Pasak žmonių, gera apotrofejiška priemonė yra paso­dintas šermukšnis, šaltekšnis arba notrės „dzirgelės“. Todėl nuotaka, važiuodama į bažnyčią, deda į batuką gabaliuką šermukšnio, kuris turįs ją ginti nuo „čėrų“ , ir kitų blogybių. Kadangi žmonės įsitikinę, jog blogybė bijanti aštrių daiktų, nuotaka įbeda į apačią sukne­lės 2 adatas kryžmai. Į kišenę įdeda šv. Agotos duonos ir druskos, kad apsisaugotų nuo blogo žvilgsnio. Ant nuogo kūno apsijuosia nuotaka tinklu, kad „tiek būtų vaikelių, kiek tinkle mazgelių“. Po pažaščia deda gabaliuką cukraus, kurį po jungtuvių įdeda savo vyrui į arbatą, kad. santaikoje gyventų.

Abudu jaunavedžiai stengiasi pirmas atsistoti ant jungtuvių kilimo, nes šventai yra įsitikinę, kad kuris pirmas atsistos, tas šeimoj viešpataus.

Pasitraukdama nuo altoriaus nuotaka patraukia kilimą, ant kurio stovėjo, kad sodžiuj visos mergos iš­tekėtų.

Seniau po jungtuvių jaunavedžiai važiuodavo kiekvienas savo namo.

Nuotaka, privažiavusi savo tėvų namą, pradeda verkauti. Pasitinka ją tėvai su duona ir druska, kaipo simboliu pertekliaus ir turto.

Sutikus tėvą rauda :

Išeik, tėvulia ant idzidzįo dvarelio,
Išnešk, tėvulia, tris šviesias žvakelas
Stok, tėvulia, prieg mano šalales,
Paznavok, tėvulia, mani dukralį
Ar išškirsi mani dukralį iš viso pulkelio.
Paturėk, tėvulia, žalių vynelį
Aš pažiūrėsiu jauna mergelė per žalių vynelį,
Pro krikštolo keliškėlį
Ar jau tiap visai nuvytus žalia rūtelė,
Ar jau tiap aptemo sidabro žiedeliai,
Ar jau tiap išbalo mano veidelis

Eidama per slenkstį rauda:

Acidaryikit, varinės durelės,

Nusileiskit, iškirscinjai slanksteliai,
Aš jauna pastacysių žalių vynelį
An tėvulio baltų skobnelių,
An motulės margų škotertelių,
Kad papūstų šiaurus vėjalis,
Kad patekėtų srauni upelė,
Per tėvulio djzidzį dvarelį,
Per aukštų klėtialį.
Tai aš praušciau skaistų veidelį,
Tai paliečiau žalių rūtelį,

Taip graudžiais žodžiais kreipiasi nuataka į motiną, brolius, seseris, marčias ir visus svečius. Po to sėdasi siu savo šalimi užu stalo ir valgo pyragą, švies­tą, sūrį, medų, grietinę, mėsą ir kt. Visą tai sukrauna ant stalo į krūvą be lėkščių.

Puotos metu išeina nuotakos sesuo, atsistoja viduj į pirkią ir pradeda dainuoti:

Nebetkokia aš mergelė buvau,
Nebetkokius bernelius mylėjau,
Aš mergelė buvau vainikuota.
Bernelius mylėjau debatuotus.

Kada sesuo baigia dainuoti, nuotaka pradeda raudoti išmetinėdama seseriai, kad ji linksminasi tuo laiku kada jį, nuotaka, skiriasi su jaunyste.

Pavalgiusi nuotaka, o taip pat svečiai pradeda šokti ir laukia atvažiuojant „ženiko “. Moterys gi pra­deda rengti „sodną“. Atneša „lapuką“, arba šiaip įvai­rių žolių, pakalbina ant lubų virš stalo ir išpuošia įvairiais spalvotais popiergaliais, etiketėmis nuo saldainių, kiaušinių lukštais ir pan. Vyrai persirengia moterimis, o moterys vyrais. Ant gaivų užsideda iš įvairių lapų vai­nikus, o į rankas paima papuoštas gėlėmis 2—2,50 m. ilgio lazdas; vienas iš vyrų persirengia ožiu arba lokiu ir sėdasi „pakucioj“. (kampe už stalo). Taip laukia jaunavedžio.

Ženikas atvažiuoja!“ — pasigirsta riksmas. Visi sujuda! Vieni bėga į kiemą kiti į trobą.

Nėpoilgo sužvanga brazguliaį, pasigirsta verkiantis armonikos balsas; visi ištiesę galvas žiūri į jaunave­dį. Nuotakos tėvas pasitinka su duona ir druska. „Ženikas“ priima dovaną ir eina prie stalo. Bet prieiti nelengva. Ožys piktu žvilgsniu žiūri į jaunavedį, o vaini­kuoti žmonės muša lazdomis į žemę ir dainuoja, jiems pritaria visa minia, kuriai pritrūkus vietos ant žemės, sulipa ant lovų, stalų, suolų, krosnies ir t. t.

Kada „ženikas“ išperka sodną duodamas butelį degtinės, visi pasitraukia iš užustalės. Jaunavedys sta­to ant stalo duoną ir druską ir sėdasi su savo įšalimi užu stalo. Svoka, apsigaubusi veidą skara, sėdi prie jaunavedžio. Nuotaką prieina prie svokos ir sveiki­nasi su ja. Tada svoka nusiima skarą ir sodina nuo­taką tarp ženiko ir jos. Visi valgo ir geria.

Vakare užsideda nuotaka „girliandus“ ir sveikinasi su visais, neaplenkdama net mažų vaikų. Muzika pradeda griežti liūdną melodiją. Nuotaka sėdasi užu stalo šu savo šalimi. Kartais, pradeda raudoti.

Kvieslys suduoda 3 kart į „bolką“ lazda ir sako: kur cia yra motka, tegu prieina prie švinto stalo“. Pri­eina motina ir deda ant laikomos kvieslio lėkštės drobę arba pinigus. Kvieslys atsiliepia: „dovanoja motka ne auksu, sidabru, ale ščiesciu ir daliu“. Nuotaka pradeda verkauti:

Motula mano, gulbela įmano,
Dėkui, motula, už dzidzias dovanelas
Už auksų, sidabrelį.
Cik nedėkui motulai,
Ku mani pragišinai jaunų dukrai.
Velei būtai motulaj šituo auksu ir sidabreliu
Apmokėjus svetimai šalaiai,
Būtai atvadavus manu vainių valalį.

Taip kvieslys įšaukia brolius, seseris, gimines ir kaimynus. Už dovaną kvieslys duoda kiekvienam tau­relę degtinės ir gabaliuką sauso surio. Nuotaka dėkodama kiekvienam atsako rauda.

Kada visi apdovanoja, „dručką“ deda ant lėkštės gabalą pyrago, ir sūrio ir siunčia jaunavedžiui, kuris, įkišęs į pyragą 20 skatikų, siunčia nuotakai. Taip da­ro tris kartus. Tretį kart jaunavedys deda didesnę sumą pinigų, kuriuos nuotaka pasiima sau. Ateina tada pas ją jaunavedys ir atsisėdęs išgeria su ja po stikliuką degtinės, o paskui eina šokti..

Kitą dieną vakare rengiasi nuotaka važiuoti pas jaunavedį; užsideda karnietą (moteriška kepuraitė), o ant jo skarą, kad nesimatytų, apsirengia ir sėdasi už stalo su savo šalimi („pulku“), jaunavedys sėdasi už kito stalo. Kada, vežimai parengti, išeina jaunavedys ir atsistoja viduryje pirkios. Tada ateina tėvas, paima nuotaką už rankos ir privedęs prie jaunavedžio paduoda jam jos ranką. Nuotaka pradeda raudoti. Tada jau­navedys veda ją triskart aplink stalą, paskui juos seka palydovai.

Nuotaka apėjus pirmą kart aplink stalą puola „pakucioj“ ant kelių ir rauda:

Palenkiu gluodnių galvelį,
Ale ne žalių rūtelį
Pirmiausia Ponui Dzievmliui
Panėlai Švenčiausiai.

Apėjus antrą kartą vėl puola ant kelių ir rauda:

Palenkiu gluodnių galvelį,

Ale ne žalių, ratelį,
Šitai šventai, pakūtėlai
Kur aš jauną ežeriau krosnų stogelį,
Kur aš jauna uginau žalių ratelį.

Tretį kart apėjus ir nusiklaupus rauda taip:

Palenkiu gluodnių galvelį,
Dėkavoju aukštai klėtialai,
Ir Ponui Dzievuliui,
Kad gražiai išnešiojau žalių ratelį.

Dramatiškiausias momentas, kada nuotaka žengia iš savo gimto tėvų namo. Raudodama atsiliepia graudingu balsu:

Nusileiskit  iškirsciniai slanksteliai,

Ba aš nepakeliu savo aiklių kojalių,
Nugriūkit, mūrelio sienelės,
Paskambėkit, zerkoliniai langeliai
O aš išeinu paskucinį rozelį
Be valnios valalės, be žalios rūtelės!
Ba aptemė manį mergelį
Svecima šalelė, kap juodas debesalis.

Susigraudinę verkia visi susirinkusieji.

Nuotakos tėvas vėl žegnoja kelią darydamas smė­lyje kryžių. Tuo tarpu griebia jaunavedys nuotaką į glėbį, sodina į vežimą ir ko greičiausiai šūkaudami, rėkdami važiuoja. Yra tai vienas senovės, papročių, iš žmonos vogimo laikų. Riksmas, švilpimas ir šūkavi­mas yra viena iš priemonių, kuria galima esą nubaidyti  visas blogybes ir piktas dvasias. Sutiktus pakeliui kry­žius apjuosia nuotaką juostomis. Taip pat meta juos­tas pakeliui sutiktiems piemenims. Tas aiškiai rodo, kad šis paprotys yra užsilikęs iš žmonos vogimo laikų, kada pavogta mergaitė, norėdama duoti ženklą savo giminėms į kurią šalį ją nuvežė, mėtė pakeliui įvairius daiktus, pagal kuriuos surasdavo ją.

Privažiavus jaunavedžio sodybą, nuotaka meta ant vartų juostas, o žmonės gaudo. Įėjus į pirkią mėta  vieną juostą ant prie krosnies — židinio, kuriame paprastai laiko žarijas; kitą pakabina ant šaukštų. Taigi visų pirma apdovanoja namų židinį. Paskui eina prie vadinamųjų „kavolių“, kurie prie stalo kala ir apdovanoja juos juostomis.

Užu stalo sėdi kaimynai ir saugo sodą, panašiai kaip ir pas nuotaką, jaunavedys išperka tą sodą degtinės buteliu. Nuotaka, užsidengusi veidą skara, sėdasi užu stalo. Paskui ateina jaunavedžio motina, sveikinasi su nuotaka, kuri nusiima nuo galvos skarą, ir apdo­vanoja motiną stomenimis. Tada atneša papuoštą rū­tomis, riestainiais, paukštukais ir t. t. karvojų ir stato prieš nuotaką. Dažnai ant karvojaus esti įbestos trys šakutės, kurios: turi po tris išsišakojimus. Tos šakutės būna papuoštos kaspinėliais. Tarp šių šakučių stovi papuošta lėle, kuri vaizduoja „maršalką“.

Puotos metu jaunavedžio motina atneša dubeni kiaušinienės, stato ant stalo ir apdengia skaryte. Nuotaka dovanoja stomenis motinai, kuri nudengia, dubenį. Susirinkusios moterys stovėdamos prie stalo dai­nuoja juostaites (dairias už kurias gauna dovanų juostas), kuriose girią nuotaką.

Po puotos nuotaka šoka, iš eilės su visais „žėniko“ broliais; po šokio kiekvieną brolį apdovanoja juosta.

Apie vidurnaktį jaunavedys sėdasi užu stalo, ir prasideda dovanojimas, panašiai kaip ir pas nuotaką. Po dovanų rengiasi gulti. Jaunavedžio sesuo arba bro­lienė kloja jaunavedžiams lovą; po galva padeda saują vilnų, kad avys veistųsi. Už paklojimą gauna ji rankšluostį.

Ryte muzikantas, eina žadinti jaunavedžių; už tai gauna rankšluostį. Jaunavedžio sesuo paduoda van­dens praustis, apdovanoja ją nuotaka juosta. Nuotaka, atėjus į pirkią, apdovanoja visus svečius juostomis, rankšluoščiais, stomenimis. Padeda juostą net ant šluo­tos ir samčio, ir sėdasi užu stalo. Prasideda linksmo pobūdžio pusryčiai. Visi valgo, geria, „ūkauna“, dainuoja ir t t. Vakare išvažiuoja nuotakos giminės vagia viską, kas pasitaiko. Išlydėdama nuotaka savo gi­mines rauda. Pasilikusieji svečiai rengia „Čigono veseilią“. Moterys atsineša iš namų lašinių, kiaušinių ir sviesto, o vyrai degtinės. Vėl puotaują ir dainuoja įvairias linksmas, nekuklias („blevyzgas“) daineles. Pabaigoj puotos svoka su muzika šokdama atneša kar­vojų, kurį padėję ant stalo „nurėdo“. Nuotaka duoda svokai stomenis. Pavalgę, svečiai išsiskirsto.

Karvojus kepamas yrą iš ruginių miltų, jį nuotaka sekmadienį po vestuvių neša į bažnyčią ir padeda ant altoriaus.

Pirmas sekmadienis po vestuvių vadinamas „poveseilia“. Tą dieną atvažiuoja nuotakos tėvai.

Sekantį sekmadienį jaunavedžiai važiuoja pas nuotakos tėvus atsivaryti „pasogos“, kuri susideda iš kar­vių, jaučių, avių ir t.t.. Tuo vestuvių apeigos ir bai­giasi.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia