Vezuvijaus ugnikalnis

Profesoriaus S. Kolupailos įspūdžiai lankant ugnikalnį 1929 m. 5 mėn. 21 d. Netrukus po to, sekančio mėnesio 3 – 6 dienomis įvyko labai smarkus šio ugnikalnio išsiliejimas. Profesoriaus įspūdžiai publikuoti 1930 m. „Kosmos“ žurnalo 1 numeryje.

Italai sako: Vedi Napoli e pei mori — pamatyk Neapolį ir gali sau mirti!

Aš svajojau pamatyti ne patį Neapolį, kuris ne kuo skiriasi nuo kitų matytų Pietinės Europos miestų. Man rūpėjo, prieš ruošantis mirti, aplan­kyti veikiantį ugnikalnį — vulkaną. Todėl 1929 metais, patekęs tolimon Ispanijon, nutariau pasukti savo kelionę per Italiją. Garlaiviu perplaukiau gražias ir ramias mėlynas Viduržemio (ar Tarpužemio) jūres iš Barcelonos į Genują. Per vieną naktį traukiniu pasiekiau Romą, o po 2 valandų išlipau iš greitojo: elektrinio traukinio Napoli-Mergellina stotyje.

Suprantama, pirmas mano noras, buvo pamatyti garsųjį miesto reginį: jūrių įlankos krantuose pusračiu suspaustas mūrinių plokščiastogių namų miestas; priešaky — tradicinė itališka pušis — pinija, o toli, už įlankos, rūkstančio Vezuvijaus kontūrai. Apsidairęs, nieko panašaus nera­dau: miestas, jūrių įlanka ir visos apylinkės buvo aptraukti skysta migla; vėliau patyriau, kad tai praskiesti Vezuvijaus dumai.

Policininkas, kuriam aš pareiškiau pretenziją į Vezuvijų, kategoriškai parodė kažkur į dangų, o po ilgų aiškinimų, kurių aš nesupratau nė žodžio, įtikinamai nurodė atgal, į stotį…

Ilgu tuneliu traukinys nuvažiavo į centrinę geležinkelio stotį, pieti­nėje miesto dalyje. Iš ten radau kitą stotį — Ferrovia circumvesuviana – geležinkelio aplink Vezuvijų; apsigynęs nuo vadovų — Cice­rone — įkyrių patarnavimų, nusipirkau biletą į… Mante Vesuvio!

Važiuojant elektriniu traukiniu per Neapolio priemiesčius (iki kalno yra 15 km. atstumo) greit pastebėjau per ploną ūkanos šydą rūkstančią viršūnę.

Pugliano stoty perlipau į tramvajų, kuris važiuoja į kalną dant­račiu (fonicolare); kelias eina per sodus ir vyndaržius. Keista, tamsiai pilkos spalvos dirva: tai — lava! Aukščiau matyti dideli laukai visai be augmenijos; rodos, kad čia nauja, vos sukietėjusi lava, nors ji išmesta iš kraterio 1906 metais…

Kalno aukštis daugiau kaip kilometro. Kylant aukštyn platus vaizdas: į šiaurę viso Neapolio panorama, į vakarus — jūrės, Neapolio įlanka, iškyšulys su Sorrento ir toliau jūrėse — nuostabioji Capri sala. Vi­dury kalno — paskutinė gyvenama vieta: čia pastatytas turistams viešbutis ir Vezuvijaus observatorija, kuri veda moksliškus tyrinėjimus.

Vis arčiau juoda Vezuvijaus viršūnė, tikriau — kraterio briauna. Tirštų geltonų dūmų debesys darosi vis įspūdingesnis. Paskutinis kelio tarpas— kalnų tramvajus: du vagonai pakabinti vieno lyno galuose ir paeiliui kil­nojami aukštyn ir žemyn. To paskutinio etapo įrengimai tėra laikini, — iki pirmo didesnio Vezuvijaus bandymo. Viršutinė stotis. prilipdyta keliolika metrų žemiau kraterio briaunos; toliau einama taku. Čia tenka užmokėti palydovui, be kurio eiti neleidžiama, nors palydovas visai nereikalingas. Stambiomis raidėmis didžiulė iškaba skelbia, kad palydovai neturi teisės imti bet kokių pinigų „čajui“, bet nežinau kitos pasaulyje vietos, kur tiek būtų ne tik imama, bet tiesiog plėšiama, kaip ant Vezuvijaus!

Nekantriai žengiu paskutinius žingsnius, laikau paruoštą foto-kamerą, stengiuos sulaikyti pagreitintą širdies plakimą. Dar žingsnis, ir — Vezuvi­jaus viršūnėje!…

Nemoku atpasakoti savo įspūdžio — tam reikia didesnių gabumų Tiek galiu tvirtinti, jog pamatęs pirmą kartą Alpių sniego kalnus, Suomijos šcheras, Švedijos fjordus, Ispanijos grožybes — įsitikinau, kad jie yra to­kie, kokius aš įsivaizdinau iš knygų, albomų, atviručių. Apie Vezuvijų buvau skaitęs, ir girdėjęs, bet nieko panašaus aš negalėjau manyti. Didingas ir kartu baisus vaizdas, primenąs Dantės pragaro kampelį, veikė nervus. Štai kur tikrai pei mori!

Schematriškas Vezuvijaus pjūvis

Kartu su kitais turistais, atsidūriau kraterio briaunoje; prieš akis buvo visas krateris — milžiniška duobė apie 700 m diametro, apie 100 m gi­lumo. Duobės vidury — taisyklingas kūniškas kalnas, vadinamasis lavos konusas, apie 100 m aukščio, pro kurio viršūnę veržėsi dūmai. Faskoniškas kalnas — juodos spalvos, matyti, karštas; įvairiose vietose pro jo šonus sunkiasi garas ir dūmai, kai kur, kunkuliuoja dar skysta lava. Kraterio dugnas aplink to­nusą taip pat karštas.

Nulipti žemyn prie pat konuso leidžiama tik su atskiru palydovu (ir už atskirą mokesnį). Mano aplankymo dieną arčiau nebuvo leidžiama: Ve­zuvijus rodė daugiau aktyvumo, o per daug rizikuoti nebuvo galima.

Briaunos vidurinis šonas gražiai rodė geologinę kalno struktūrą — įvairios spalvos ir rupumo lavos sluoksnius.

Pats įdomiausias — vulkano, žiočių vaizdas; pro juos be paliovos ėjo dūmai, gražios gelsvos spalvos. Smarkiai išmetamas dūmų stulpas kyla aukštyn iki kokio kilometro aukščio; tą darbą lydi ūžesys, lyg didelėse ge­ležies gamybos domnų krosnyse. Laikas nuo laiko, beveik kas minutę, įvyk­sta didesnis sprogimas: kaip nuo patrankos šaudymo ar minos eksplo­zijos dreba žemė, žmonės pašoka, dūmų stulpas tiesiai kyla į dangų. Vėl ir vėl tokios eksplozijos: sako, kad jos rodę artimą išsiliejimą. Tie kraterio „šaudymai“ kėlė turistuose nepaprastos nuotaikos; visi tiek sužavėti, nuste­binti, išgąsdinti, su pagarba žiūrėjo į gamtos galybę. Man tiek patiko dūmų stulpas, kad jam nepagailėjau keliolikos filmų.

Dykas reginys! Aplinkui — nė vienos žolelės, vien pilka lava. Tuš­čias, lyg išmiręs, baisus krateris, galingas dūmų šaudymo efektas, jo už­hipnotizuoti turistai siaurojo krašto briaunoje, plati ir nepalyginama pano­rama į visas puses. Kalno šlaituose matyti „užšalusios upės“ — sukietėju­sios lavos srovės, kurios kai kur siekia žemumas prie jūrių kranto. Pietų šone matyti garsioji Pompėja su jos iškasenomis!

Čia aiškiau, kaip kur kitur, jaučiama gamtos galybė ir su ja palygi­nus nykštuko-žmogaus begalinė mažybė. Vulkanas kartais išmeta didelius uolos gabalus; jų pilna aplinkui. Kaip atrodytų turistai, jei jiems tektų to­kia įkaitinta „dovana“ atminčiai iš Vezuvijaus. Palydovai čia pat parduoda lavos gabalėlius su įspausta moneta (įrodyt, kad lava buvo karšta!).

Su didelio pasitenkinimo jausmais leidausi žemyn, į Neapolį. Mano pergyventų Vezuvijuje įspūdžių atpasakojimas neįstengia išreikšti nė dešim­tos dalies tikrenybės: tai reikia matyti, reikia atjausti. Inteligento auklėjimo programon reikia įtraukti… Vezuvijaus lankymą!

***

Dabar keletas žodžių apie Vezuvijų ir jo istoriją. — Tas ugnikalnis buvo laikomas užgesęs, kol 79 metais mūsų eros pradžioje staigus jo išsi­liejimas sunaikino didelius romėnų miestus Herkulanumą ir Pompėją. Greta senojo kraterio likučių, vad. Monte Somma  išaugo nauja koniška dabartinio Vezuvijaus viršūnė. Nuo to laiko išsiliejimai kartojasi po keletą kartų kiekvieną šimtmetį. XVI-me šimtmety Vezuvijus buvo aprimęs, apaugo miškais, o vidury kraterio buvo ežeras. Kiekvieno išsilie­jimo išmetama lava sudarė gan didelį kalną, kurio viršūnė iškilo per 1300 m aukščiau jūrių. Po paskutinio didelio išsiliejimo 1906 metų kūniškos viršū­nės vidury pasidarė koniška duobė 300 m gilumo. Per kelioliką paskutinių metų nuolatinis lavos ir pelenų prieauglis šitą duobę užpildė beveik iki viršaus, lygaus lavos lauko vidury iškilo centrinis tonusas. Lavos laukas vis kilo, kol, pagaliau pasiekė vieną žemiausių kraterio briaunų ir per ją lava pradėjo tekėti šlaitu į vadinamu Valle dell’ inferno — Pragaro slėnį, rytų kryptimi. Toks lavos tekėjimas pasireiškė mažuose išsiliejimuose 1927 ir 1928 metais. Nuo to laiko Vezuvijus rodė aktyvumo; 1929 metais jau nuo Balandžio mėn. buvo laukiama rimtų įvy­kių. Centrinis tonusas buvo pilnas skystos lavos, vis kilo aukštyn. Žiotys išmesdavo dujas ir pelenus; liepsna naktimis buvo matyt iš Neapolio. Ap­link centrinį tonusą atsirado daug šoninių žiočių vadinamu fumarolų — plyšių, pro kuriuos rodėsi dūmai ir dujos.

Birželio mėn. 3 d, anksti rytą po lengvo žemės drebėjimo plyšo cen­trinis tonusas iš rytų šono, pro plyšį pradėjo smarkiai tekėti karšta skysta lava, kuri apsėmė kraterio dugną ir pro žemiausią briauną lavos upė rado sau kelią į Pragaro slėnį. Visa lavos masė negalėjo ištekėti per 8 m platumo plyšį; dujų eksplozijos išmesdavo ją fontanais iki 150 m. aukštyn. Po valandos atsirado nauja anga, vadinama bocca, centrinio konuso pagrinde, iš rytų šono, iš čia pasipylė smarki ugninės lavos srovė su ug­niniais fontanais, sprogimais ir didžiausiais dūmų bei garų debesiais. Eksplo­zijos buvo tokios dažnos, jog virto nepaliaujančiu griausmu; Vezuvijaus apylinkės juto žemės drebėjimą. Centrinis konusas po kelių naujų plyšių suiro: iš rytų pusės atskilo milžiniškas jo gabalas (20000 m3 tūrio), kurio lavos ežere kraterio viduje; kai kurie gabalai nuplaukė su skystąja lava net į Pragaro slėnį. Lavos ežero paviršius ban­gavo, kaip vandens ežeras audros metu; bangos siekė 8 m aukščio.

Vezuvijaus eskizas

Po pirmo „paroksizmo“ ugnikalnis kiek aprimo, bet po kelių valandų lava krateryje pradėjo kilti, prasidėjo vėl smarkios eksplozijos ir dūmų stulpas pakilo iki 5 km į dangų.

Trečia išsiliejimo fazė prasidėjo vakare. Lavos ežeras buvo toks karš­ias, jog nebuvo galima prisiartinti net prie kraterio briaunos, iš kur šiaip buvo observuojamas visas nepaprastas vaizdas. Iš centrinio konuso per 40 minučių kilo milžiniškas ugninis stulpas aukščiau kaip 500 m! Išmeta­mos medžiagos skeveldros lėkė toli į apylinkes ir vietomis apklojo dirvas rūkstančiu sluoksniu. Po eksplozijų lava garmėjo atgal į žiotis.

Po dvejeto valandų kaip ir aprimimo, ėjo paskutinis smarkiausias paroksizmas. Per visą naktį krateris vėmė ugninį toli matomą lavos stulpą; lava smarkiai kliokė tekėdama pro žiotis ir kaskadais per šlaitus. Skevel­dros lėkė 7 km aplinkui, o dideli akmenys krito iki 3 km spinduliu aplink.

Paskui ugnikalnis aprimo; tik rytojaus dieną 10 val. įvyko dar viena labai smarki eksplozija su žaibu. Sustingo lavos kaskadai kalno šlaite, išnyko lavos ežeras kratery ir vėl pradėjo augti centrinis konusas. Po Birželio mėn. 8 d. Vezuvijaus gyvybę rodė tik dūmų stulpas.

Mokslui įdomiausi vykstantieji kraterių procesai, o praktikos reikšmės daugiau turėjo lavos srovė, kuri išsiliejo iš ugnikalnio, ir padarė gyvento­jams didelių nuostolių. Skysta lava pradžioje pripildė Pragaro slėnį, suda­rydama ten 20 m gilumo „atsargos rezervuarą“, toliau nutekėjo žemyn dviem slėniais. Viena srovė pasileido ant žydinčio miestelio Terzigno; lava tekėjo per laukus, sodus ir vyndaržius, pasiekė Terzigno priemiesčius Pagani, Campetiello ir Avini, ir visai sunaikino, pirmąjį. Numatydama pavojų, kariuomenė ir milicija buvo iškrausčiusi iš namų gyventojus su visu jų judamuoju turtu. Aplink ugninę upę išdžiūvo nuo karščio ar sudegė daug vaisinių medžių ir krūmų. Šiaip lava tekėjo negreit, lyg ledynas, ne­šdama akmenis ir didesnius sustingusios lavos gabalus; pavojingos buvo eksplozijos, kai karšta masė užpildavo vandens versmę arba šulinį.

Tyrinėtojų manymu, Vezuvijus dar neišaikvojo savo energijos; jis kau­pia jėgas naujam bandymui, o tuo tarpu duoda kiek atsikvėpti – nelaimin­giems jo apylinkių gyventojams.

S. Kolupaila „Kosmos“ 1930 m. nr. 1

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia