Alain Gerbault laive Firecrest

1924 metų vasarą vienas jaunas prancūzas Alain Gerbault paprastu būriniu laiveliu pats vie­nas perplaukė Atlanto vandenyną. Jūs savo laiku apie tai, tur būt, skaitėt laikraščiuose. Noriu duoti jums kiek platesnį šios labai įdo­mios, tiesiog stebėtinos kelionės ir jos autoriaus aprašymą.

I. Alain Gerbault

Alain Gerbault — štai jis pats kalba apie save:

„Didesnę savo jaunystės dalį esu praleidęs Dinard‘e netoli Saint-Malo žvejų uosto. Tai žymių pira­tų kraštas, buvęs prieš porą šimtų metų mūsų jūrininkystei garbė. Jei kokią dieną mano tėvas neimdavo manęs su savim į savo jachtą, aš visad rasdavau progos visą dieną praleisti ant paprasto žvejo laivo.

Būdamas dar visai nedidelis, svajojau turėti savo laivelį. Aš pa­vydėjau bretonų žvejų gyvenimui, klausydamas jų apsakymų, pilno pavojaus, drąsos ir pasiryžimo gy­venimo.

Alain Gerbault
Alain Gerbault (ecolebizu.org nuotr.)

Tai čia, Saint-Malo ir Dinard’e aš pramokau mylėti jūrą, jos ban­gas, jos audras. Mano mylimiausios knygos buvo jūrų nuotykių knygos.

Pasibaigus mano laimingos Dinard’o vaikystės dienoms, mane iš­siuntė, mokytis į Paryžių. Tai buvo prasčiausios mano gyvenimo die­nos. Uždarytas tarp keturių sienų, aš svajojau apie laisvės ir nuoty­kių pasaulį. Tačiau reikėjo mo­kytis, kad tapčiau inžinierium.

Atėjo karas.

Aš įstojau į aviaciją. Po to, kai aš patyriau erdvės malonumą, nai­kintuvu skraidydamas po padan­ges, aš supratau, kad daugiau nie­kad negalėsiu gyventi ramiu mies­tiečio gyvenimu. Karas išmušė mane iš civilizacijos.

Vieną sykį jaunas amerikietis — eskadrilės draugas paskolino man Jack‘o London‘o knygą „Snark‘o kelionė“. Iš šios knygos sužinojau, kad plaukti per pasaulį galima palyginant nedideliu laive­liu. Aš nutariau, kad aš mėginsiu panašių nuotykių, jei pergyvensiu karą.

Vėliau aš susitariau su dviem draugais. Buvom sumanę trise ma­žame laivelyje padaryti kelionę į Ramiojo vandenyno salas.

Tačiau šie mano draugai tragingai žuvo ore.

Tada aš nutariau keliauti vie­nas. Metęs savo pradėtą inžinie­riaus karjerą, per ištisus metus aš ieškojau visuose Prancūzijos uos­tuose būrinio laivelio, kurį galė­čiau valdyti pats vienas, niekieno nepadedamas. Pagaliau, nuvykęs pas draugus į Angliją, aš viename jos uostų radau tinkamą sau laivą. Tai buvo „Firecrest“.

II. „Firecrest“

Šis laivas pastatytas 1892 metais. Jis buvo lenktynių laivelis. „Firecrest“ — tipiškas anglų „entter“ siauras ir gilus. Jis turi 11 metrų ilgio.

Jo didžiausias plotis 2 m. 60. Tai, turbūt, siauriausias laivas, kuris perėjo vandenyną. Laivas sė­di vandenyje 1 m. 80 cm. 3½ tonų švino kylys ir 3 tonos vidaus lesto leidžia laivui stipriai laiky­tis. Denys turi tik 2 langelius ir gali išlaikyti didelį bangų spaudi­mą. Yra tik vienas stiebas. Laivas stipriai pastatytas. Nežiūrint į tai, kad jis turi 32 metus, jis yra pilnoje tvarkoje ir juo galima pasiti­kėti. Laivo vidų geriau nekaip ap­rašymas parodo brėžiniai.

Firecrest'o burių sistema
„Firecrest’o“ burių sistema

Pietums virti yra žibalo mašinė­lė, kuri yra pakabinta prie lubų, kad būtų nuolat vertikalinėje pa­dėtyje. Proviziją sudaro jūrų bis­kvitai, ryžiai, bulvės. Šviesa — ži­balo lempa ir žvakės.

„Aš neturiu daug vietos laive — sako Alain Gerbault — tačiau aš pasiėmiau su savim 4 metrus lite­ratūros, tai reiškia apie 200 tomų knygų. Mano knygos, tai nuotykių aprašymai ir poemos.

„Kada aš noriu nustatyti savo mėgiamiausių autorių eilę, aš gal­voju apie tai, kaip jie supranta jū­rą. Jūrininkas, kokiu aš esu, kriti­kuoja visada autorių. Man patin­ka tik tie autoriai, kurie buvo vie­nu laiku ir dideli jūrininkai ir dideli poetai“.

Laivo skersinis ir išliginis pjūvis
Laivo skersinis ir išliginis pjūvis. Vertikalus pjūvis 1) kompasas, 2) knygos, 3) langeliai, 4) suolai, 5) praustuvas 6) laiptai, 7) spintos, 8) dėžės, 9) sofa, 10) virtuvė, 11) lova, 12) dėžės. Horizontalus pjūvis 1) dėžė su burėmis, 2) suolai, 3) praustuvas, 4) stalai, 5) sofa, 6) stiebas, 7) pompa, 8) virtuvė, 9) dėžės.

III. Išvykimas

Pirkęs laivą Anglijoje, Alain Gerbault juo parvažiavo į Prancū­zijos pietus. Daugiau kaip per me­tus A. Gerbault su vienu mažu berniuku daro daugybę kelionių „Firecrest‘u“ Prancūzijos pie­tų pakraščiuose. Jis norėjo užsi­grūdinti fiziškai ir išmėginti laivą visose oro sąlygose; darė visokiau­sius burėmis manevrus. Tik dau­giau, kaip po metų jis pasijuto tik­ras pakelti fizinį ir moralinį suma­nytos rizikingos kelionės nuovar­gį. Pasijuto, kad gali išvykti didžia­jam žygiui.

Alain Gerbault išvyko iš Cannes balandžio mėn. 25 d. Štai ke­lios dienyno ištraukos iš pirmų ke­lionės dienų.

„Balandžio 26 d. — 2 valandą. Šiaurės — rytų vėjas. Aš bėgu nuo audros darydamas didžiausį savo kelionės greitį. Mano „loets“ užre­gistravo 30 mylių per 3 valandas. Barometras krenta. Vėjas didėja. 18 val. pasidaro pavojinga lėkti nuo audros. ,,Firecrest‘‘ eina beveik bangų greitumu ir kada banga užeina į denį, vanduo ilgai pasilieka.

„Mano laivas yra bangų mėto­mas. Sunku valdyti būręs. Pavar­gęs, po 16 valandų darbo aš nulei­džiu būręs.

„Bal. 27 d. — Audra tęsiasi. Vi­są naktį bangos ėjo per denį. Ba­rometras dar krinta.

„Bal. 28 d. — Atsikėliau 4 val. Apie 12 val. vėjas kiek sumažėjo. 16 val. 40 m. stiprus vėjas priver­čia mane nuleisti didžiąją būrę. Po kelių minučių tikriausia audra ūžia, jūra pakilo. Nuleidžiu būręs ir mie­gu iki 7 val. Tik per visą naktį lai­vas yra labai bangų mėtomas.

„Bal. 30 d. — Audra pasibaigė.

Toliau per keletą dienų buvo puikus oras.

Gegužės mėn. 15 d. Alain atvy­ko į Gibraltarą.

Čia jis turėjo galutinai sutvarky­ti laivą prieš kelionę ir apsirūpinti maistu. Štai ką jis paėmė su savim:

300 litrų vandens, 40 klg. sūdy­tos jautienos, 30 klg. jūrų biskvitų, 15 klgr. sviesto, 24 puodus konfitū­rų, 30 klgr. bulvių.

Kelionės autorius toli nebuvo tikras savo kelionės pasisekimu ir todėl kelionės tikslą jis laikė pa­slaptyje. Tik 2 jo draugai žinojo sumanymą.

Taigi birželio mėn. 6 d. Alain Gerbanlt pakėlė inkarą 4500 my­lių kelionei.

IV. Vandenyne

Burinis laivas, kuris plaukia į pietų vakarus, išvykdamas iš Gib­raltaro sąsiaurio turi palankių vė­jų nusileisti į tropikus. Tik prie Bermudo salų jam bus patogu pa­sikelti New Yorko kryptimi.

Alain Gerbault Firecrest laive
Alain Gerbault „Firecrest“ laive

Burlaiviui tiesioji linija nėra ar­čiausias kelias iš vieno taško į ki­tą. Laivas, kuris plaukia iš New Yorko į Gibraltarą, turi vakarų vė­jų ir jam reikia padaryti tik 3000 jūrų mylių. Priešingai vykstant bu­riniu laivu iš Gibraltaro į New Yorką reikia plaukti mažiausia 4500 jūrų mylių.

Du amerikiečiai, Hocum ir Blackbury, buvo perplaukę įvairiais laikais Atlanto vandeny­ną iš Amerikos į Europą. Jie irgi važiavo vienui vieni ant mažų lai­velių; tačiau jie buvo sustoję Azorų salose. Jų didžiausias perėji­mas be sustojimo buvo 2000 my­lių.

Niekad nieks prieš A. Gerbaultą nebuvo mėginęs perplaukti van­denyną iš šiaurės rytų į vakarus.

Važiuodamas burlaiviu žmogus nėra niekad tikras, kad jis pasieks savo kelionės tikslą. Štai kodėl A. Gerbault išvyko, pasiėmęs su sa­vim maisto daugiau, negu ketu­riems mėnesiams. Jis to vėliau ne­pasigailėjo.

Mūsų drąsiam keliautojui iš Gib­raltaro išvykstant buvo puikus oras. Gerbault pilnai pasitikėjo sa­vo laivu ir savo kelione. Pirmo­sios dienos vakare prasidėjo jau audros ir lietus.

Štai koks buvo gyvenimas ant laivo pirmomis kelionės dienomis, kai buvo palankus vėjas: „5 va­landą rytą aš iššokdavau iš lovos pasigaminti pusryčių, kurie susi­dėdavo iš poridžo, lašinių, jūreivių sausainių, sūdyto sviesto, arbatos ir sterilizuoto pieno“.

„Aš greit pastebėjau, kad likau kai kurių Gibraltaro pirklių ap­gautas. Pavyzdžiui, man pardavė vieną lašinių statinutę, kurioje tik iš viršaus buvo gerų lašinių, že­miau gi buvo tik kaulai ir taukai. Tai man buvo gera pamoka atei­čiai — kitą sykį aš pasitikėsiu tik savimi ir pats viską patikrinsiu prieš išvykdamas.

„Aš viriau ant primuso. Jis bu­vo taip pakabintas, kad esantieji ant jo indai turėjo likti horizonta­lėje padėtyje, kad ir kaip suptų laivą. Tačiau, praktikoje, laivą taip mėtydavo audra, kad vis dėlto in­dai krisdavo ir apipildavo mano nuogas kojas tai karštu vandeniu, tai verdančiu sviestu. Ypač aud­ros metu sunku būdavo virti“.

„6 valandą aš išeidavau į denį ir pakeldavau savo didžiąją burę. Per 12 valandų be pertraukos aš laikydavau vairą ir, esant geram vėjui, padarydavau nuo 50 iki 90 jūros mylių per dieną. Tai geras vidutinis greitis 8 tonų laivui. Tu­rėdamas pagelbininkų, aš, be abe­jo, galėčiau daryti per 100 mylių kiekvieną parą.

„Per 12 valandų laikydamas vai­rą, turėjau būti labai atidus. Aš ne­galėjau net skaityti. Tuo tarpu man niekad nebuvo nuobodu. Aš gėrėdavaus jūros ir jos bangų pui­kumu, aš džiaugiaus savo laivo iš­tverme ir balsiai deklamavau sa­vo mylimiausių poetų eilėraščius“.

„Nakčiai atėjus būdavau labai nuvargęs. Aš sumažindavau burių paviršių, — nuleisdavau didžiąją burę ir pririšdavau vairą. Tada aš ruošdavau antrą dienos valgį. Tai būdavo, dažniausia, sūdyta jautie­na su bulvėmis, virtomis jūros van­denyje, nuo kurio jos įgaudavo ypatingo man malonaus skonio. Jūros oras man suteikdavo nepa­prasto apetito ir, be abejo, aš ne­galėjau peikti virėją“.

„Pagaliau aš krisdavau vos gy­vas į savo lovą ir bangų supamas miegojau stipriai“.

Liepos mėn. 15 d. „Firecrestui“ lūžo priešakinis stiebas („sous barbe“). Pataisymą atlikti Gerbault’ui reikėjo lipti ant gulsčio stiebo galo. Sunkus darbas kada jūra nerami. Reikėjo dirbti ranko­mis ir laikytis kojomis. Pavojinga. Nenoromis Gerbault’ui prisiminda­vo atsitikimas, kada jūroje buvo rastas išplaukusio vienu jūrininko laivas, be gyvos dvasios. Laivo dienyne buvo parašyta: „Turiu lip­ti ant gulsčio stiebo galo. Ar aš grįšiu?“

V. Troškulys

Nuo liepos m. 20 dienos pasitai­kė puikus oras. Laivo nereikėjo valdyti — jis palengva plaukė pats. Gi rugp. m. 4 d. Gerbault pa­stebi baisų dalyką: suvartojęs visą vandenį, kurį turėjo skardiniuose rezervuaruose, jis norėjo pasinau­doti tuo vandeniu, kuris buvo 2 bačkose, tačiau, deja, — vanduo buvo sugedęs. Bačkos buvo pada­rytos iš dar nepakankamai išdžiū­vusio medžio (ąžuolo) ir toniškas ąžuolo acidas visai sugadino van­denį — jo nebuvo galima gerti. Keliautojui liko tik 50 litrų van­dens, o jis turėjo plaukti iki New Yorko dar 2500 mylių. Padėtis ne­pavydėtina. Reikia dar turėti gal­voje, kad laivas buvo beveik tro­pikuose ir lietaus sunku buvo ga­lima tikėtis — jo galėjo nebūti iš­tisą mėnesį. Reikėjo taupyti gėri­mą. Gerbault nutarė negerti dau­giau, kaip vieną stikliuką į dieną. Saulė dieną yra beveik zenite. Viskas sausa ant denio, gerklė skauda, troškulys. Horizontas švarus, nė vieno debesėlio Baromet­ras aukštai. „Argi niekad nelis?“ — plaukėjas klausia dangaus. Jam ateina į galvą Koleridžo eilės: „Vanduo, vanduo iš visų pusių ir nieko, o nieko nėra gerti“.

Firecrest laivas
Firecrest laivas (http://havrais-dire.over-blog.com nuotr.)

Kelionėje labai vargino keliau­toją nuolatinis burių taisymas. Vė­jas labai draskė bures. Jas reikė­jo taisyti vos ne kas dieną. Po mė­nesio kelionės burėse nebuvo nė vieno susiuvimo, kuris nebūtų ke­lionėje bent kartą nepersiūtas. Kaip tik kildavo audra, laive kas nors lūždavo ar plyšdavo. Vienam žmogui buvo nepaprastai sunku ir taisyti, ir valdyti laivą, ir gaminti valgį, ir miegoti. Reikėjo tiesiog nežmoniškų pastangų.

Rugp. m. 13 d. vos neįvyko ne­laimė (kas reiškia 13!). Gerbault, būdamas ant gulsčiojo stiebo ir jį taisydamas nuo jo krito. Laimei, krisdamas jis ranka užsikabino už virvės ir išsigelbėjo. Mirtis, ta­čiau, buvo arti.

Rugp. m. 17 d. nedidelis lietus davė keliautojui apie vieną litrą vandens. Tačiau, ką tai reiškia! Troškulys jį kankino. Išdžiūvusi gerklė skaudėjo, negalėjo nieko valgyti. Reikėjo maitintis tik kon­densuotu pienu ir nedideliu van­dens kiekiu. Rugp. m. 26 dieną A. Gerbault jau buvo tiek silpnas, kad palikęs tik mažą trikampinę burę laivo priešakyje, gulėjo kajutėje, palikęs laivą likimui. Kokią savaitę buvo ramios, karštos die­nos. „Man atrodė, kad mano sme­genys dega“— rašo navigatorius. „Firecrest“ buvo maždaug 1700 mylių atstume nuo New Yorko.

VI. Audros

Pagaliau, atėjo lietus, rugp. m. 4 dieną, kartu su audromis. „Fi­recrest“ įėjo į smarkių audrų sritį. Vėjas būdavo taip smarkus, kad reikėjo nuleisti visas bures. Gerbault’ui tekdavo nemiegoti po 30 valandų iš eilės ir po to, pasnaudus tik porą valandų, vėl imtis sun­kaus darbo. Bangos eina per laivą ir į laivą. Vienas žmogus nespėda­vo pumpuoti vandenį. Didžiausia audra buvo rūgs. m. 20 d. Reikėjo smarkiai dirbti, kad laivas ir jis pats nežūtų. Apie 20 dienų iš eilės „Firecrest’ui“ prisiėjo kovoti su audromis. Jis, nors kiek ir nuken­tėjo (suplėšytos burės, sulaužytas stiebas, — privertė sumažinti bu­rių paviršių), tačiau iš kovos išėjo nugalėtoju. Gerbault turėjo prie­žasčių didžiuotis savo laivu.

Kertant Gulf-Štromą, „Firec­rest“ prisiartino prie didžiųjų gar­laivių, einančių iš New Yorko į Europos uostus, kelio. Rūgs. mėn. 28 dieną Gerbault pirmą sykį pa­matė iš tolo plaukiantį garlaivį. Jam buvo keista jaustis, kad ne jis vienas yra vandenyne. Garlaiviui prisiartinus, Gerbault pakėlė savo tautišką, Prancūzijos, vėliavą ir rankomis signalizavo: Jachta „Fi­recrest“ 84 dienų iš Gibraltaro“. Garlaivis sustojo ir paklausė, ar nieko nereikia. Gerbault atsakė, kad nieko. Tačiau garlaivis, suži­nojęs, kokią kelionę atliko „Fire­crest“, nenorėjo taip greit jį pa­likti. Būtinai norėjo kuo nors pa­dėti ir nusiuntė valtį su 2 karinin­kais, kurie atvežė į „Firecrest’ą“ konservų ir konjako. Deja, „Fire­crest’o“ įgula tuo pasinaudoti ne­galėjo, kadangi Gerbault nemėgs­ta konservų ir nevartoja alkoholio.

Firecrest kelionė
Štai kokią kelionę per Atlanto vandenyną atliko A. Grebault pats vienas laivu „Firecrest“

VII. Atvykimas į New Yorką

Audrų apdaužytas, su sumažintu burių paviršiumi, „Firecrest“ ne­greit tegalėjo plaukti pirmyn. Ypač reikėjo pamažu plaukti, kai įėjo į stiprias miglas. Buvo didelis pa­vojus, nes „Firecrest“ plaukė kaip tik didžiųjų garlaivių keliu. Susi­dūrimas su vienu milžinų būtų pražūtingas nykštukui „Firecrest’ui“.

Spalių m. 2 dieną jau buvo ma­tyti artėjančios žemės žymių: jū­ros vanduo buvo kitokios spalvos, rodėsi paukščiai.

Spalių m. 10 dieną Gerbault pa­matė Ameriką.

Jau 92 dienos, kaip jis nėra ma­tęs žemės. Nors tai ir sunku tikė­ti, bet jis, pamatęs žemę, nuliūdo. Liūdna, kad jo kelionė baigėsi. Jam buvo gaila to, kad negalės jau būti vienu ponu ant savo laivo, bet žmonių tarpe vėl taps civiliza­cijos vergu.

Spalių m. 15 dieną 2 valandą ry­to „Firecrest“ nuleido inkarą New Yorke prieš Totten’o fortą. A. Gerbault, paskutinį laiką, turėda­mas labai atsargiai važiuoti, nes sutikdavo daug laivų, nemiegojo 72 valandas. „Firecrest’o“ 101 die­nos kelionė pasibaigė. A. Gerbault atliko savo uždavinį.

Žemėje nepaprastą keliautoją apstojo žmonių ir žurnalistų mi­nios. Jis, kuris nekalbėjo per 3 mėnesius, turėjo per visą dieną at­sakinėti į kvailius žurnalistų klau­simus; turėjo leisti save fotogra­fuoti ir, nežiūrint į tą, kad nemie­gojo 3 paras, turėjo lipti ant stie­bo, kad kino operatoriai galėtų jį nufilmuoti. „Reikėjo vėl pasiduoti civilizuoto gyvenimo tyranijoms,— sako A. Gerbault, — Mano kelio­nės pasisekimai man nedavė dide­lio įspūdžio. Aš per ilgai gyvenau idealo ir svajonės pasaulyje ir visi kasdieninio didžiojo miesto gyve­nimo reikalai mane įžeisdavo. Aš vis galvojau apie savo laimingas dienas vandenyje ir vos tik atvy­kęs, aš galvojau tik apie naują išvykimą.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia