Į Dzūkiją

Skaidrus kaip krištolas lietuviško rudens oras traukte traukė pėsčią keliauninką į senųjų jotvingių kampą. Po Krokialaukio, tos mažų kalvelių lygumos, kurios įgrista nuobodžiaujančiam bedarbiui, nenuo­ramą tik paragino daugiau pamąstyti. Pusiaukelyje į Simną tokioj tyroj nuotaikoj pirmą kartą sutikau važiuojanti pirklį. Jo šyvis buvo taip nususęs išsišėręs ir išklypęs, kad joks vokietis į jį nežiūrėjo. Tyčia ar netyčia, bet tikrų tikriausiai bent viena akim jisai, buvo aklas ir tuo būdu papildomai saugojo savininką nuo oficialių plėšikų. Juoba kad ir pats ponas viską padarė, idant būtų panašesnis į savo Šyvi. Jo prasižiojusios siūlės ir rudi nesušukuoti peisai taip atrodė suaugę su visa manta, kad nebūtų buvę galima, rekvizuoti vieno be kito. Tačiau didžiausio įspūdžio padarė jo pleperuko krovinys: jis buvo prikrautas druskiniu maišu. Jūs galite suprasti, kaip aš turėjau tuo susijaudinti po Krokialaukio apsityrimo. Tas sprendžiamas „tautinis faktorius“ štai pro nosį besi­smelkiąs iš Varšuvos tiesiog į Krakopilį… Beveik žandarišku tonu susistabdžiau tą slaptą agentą ir tik tada, mano gyslos paleido ramią srovę, kai patyriau, jog druska neina į Pomarnackio krautuvę. Pirklys, priešingai, palaikęs mane per slaptą vokiečių žvalgą, pasileido kaip vaškas prie ugnies ir atparkams net visą saują pasėmė man iš maišo. Druska buvo stambi ir juoda kaip anglis. Ją pirklys susikasė Gardine iš sudegusio sandėlio ir pardavinėjo nuo 20 ligi 40 ka­peikų svarą (dabartinės 1—2 litų vertės).

Praėjęs už mažyčio ežero vieną sudegintą „liniją“ (taip čia vadina sodžiaus trobų virtinę), pasiekiau seną Zabrzezinskių, Sapiehų ir Višnevieckiu valdytą lizdą iš karališkosios Alytaus ekonomijos. Buvo berods, čia dar įsisukęs trumpam laikui Holsteino Becko kunigaikštis, kuriam Simno dvarus, kaip ir Meteliu, 1799 metais dovanojo Prūsų karalius, patapęs Sudavų valdovu. Masyviška, tiesiog milžiniška mūro bažnyčia ant pakilaus kalnelio, atstatyta po 1844 metų gaisro, čia darė tikros senoviškos tvirtovės įspūdžio. Iš šonų priplakti donžonai su absidos romaniškais orna­mentais dar ryškiau pabrėžė tą jos charakterį, juoba kad dabar ji buvo visa apšaudyta.

Pats miestelis, nuo XVII amžiaus turėjęs Magde­burgo teises, vadinasi, savarankiškas ir turtingas, da­bar buvo pametęs visą savo puošnumą. Daugumas na­mų buvo šovinių iškiaurinti kaip rėtis, langai be stik­lų ir senais skudurais teužkamšyti. Stiklai čia buvo tiek pat retas daiktas kaip druska ir žibalas. Bendrai prekių gauti buvo sunkų, nes geležinkeliu jų nevežė, “brikininkai“ arklių neturėjo, o patys pirkėjai įma­nytų ir į Prūsus nusibelsti, tik leidimų negaudavo.

Iš jauno guvaus kunigo Šeškevičiaus, kurs tik tik buvo atvykęs tos apleistos parapijos ganyti, patyriau, kad Simnas dabar turėjo atskirą konstituciją. Tiesą sakant, visą Lietuvą vokiečiai grąžino į viduramžį, kai atskiri valdovai, šį kartą komendantai, kreishauptmanai ar „amtsforštejeriai“, buvo vieno kaizerio va­salai, bet kiekvienas saviškai išrinkdavo duoklę savo siuzerėnui ir saviškai “savo žmonėms” rodė pykti ar malonę.

Simno valdovas Holstein — Beckų pirmas įpėdinis, pirmiausiai pasirūpino visiems į galvą įkalti jo pagrindinį sistemos principą, kad visa laukų gėry­bė, trobos ir manta jo apskrityje priklausanti dabar Vokietijos kaizeriui arba jo atstovui ir kad gyvento­jai, jo valdiniai, tik tiek beturį teisių kiek tat bus atskirais paskelbimais maloningai nuskirta. Tuo principu eidamas, valdovas pradėjo tiksliai surašinėti „savo“ gėrybę ūkininkų svirnuose ir tvartuose. Ta statistika kruopščiai skaitė ir valdinius, nes kaizerio atstovui reikėjo žinoti, kiek žmonių jis turėjo išmai­tinti. Dėl to kunigai turėjo tuojau pranešti, kas gimė ir ypač kas mirė. Buvo taip pat įsakmiai nurodyta, kada ką, kas turi kulti, ką skersti ir kurioj tvarkoj pristatinėti į „dvarą“. Niekas be leidimo neturėjo tei­sės pirkliauti su kitais “feodalais“, t. y. su Simno apskrities “užsieniais”.

Geri Lietuvos žmonės, ranka numoję, ir tą režimą ganą filosofiškai priėmė, bet nerimavo patirti, kodėl tas maloningasis ponas paskelbė juos maitinsiąs tiktai per pusę metų. Vieni spėliojo, kad po šešių mėnesių karas pasibaigsiąs ir jau būsią galima gauti prūsiško­sios duonos. Kiti įtarė vokiečius ruošiantis ligi tol išsinešdinti. Daugumas betgi suprato tą prūsišką gud­rybę: juo daugiau iš žmonių išspausti, žinant, kad kiekvieną pusmečio porcija dzūkiškai nusaikuota vi­sada bus didesnė už metinę vokiškąją.

Šiaip ar taip, ta rūpestingoji globa, kruopščios statistikos pamatais paremta, davė žmonėms tiek pat laisvės, kaip patys statistikos metodai. Po dvi karves čia daugumas dar išlaikė; kai kas turėjo net keturias. Nereta buvo rasti pas ūkininką ketvertas arklių. Žiemkenčius simniečiai beveik visi atsėjo, pilvais ne­sirgo ir pas Abraomą po pusės metų nesiruošė.

Dvaruose darbininkai iš pradžių pasidarė ūkinin­kais, o paskiau iš vokiečių ėmė ordinarijas. Išdegintų sodybų ne per daugiausia tebuvo, nes nuo kazokų ugnanėšių daug kas atsipirko, o sumanesnės moterys kitus vištomis atsiprašė. Kurie rusų nuo pozicijų buvo iš­varyti, buvo gavę atlaido porai dienų reikalingiausiems darbams atlikti. O ūpą bet kam dar stiprino ilga kojinė, rusų rublių prikimšta už iškastus apkasus.

Rūpestingasis valdovas patarinėjo, ligi karas ne­sibaigė, trobų neatstatinėti. Bet kur tau lietuvis iš­kęs! Ne vienas tad miške po kelias dienas tiesiausių eglių mėgdžiojo. Vokiečiai, kurie Lietuvos miškus skaitė savais, davinėjo leidinių kirsti, nors baudė iš­tisus sodžius, jei ką užklupdavo kertant savo valia.

Simno komendantas savo valstybėje jautėsi dide­liu savo valdinių geradariu, jiems pargabenęs iš Gumbinės šimtą centnerių druskos. Bet jis skaitė, kad valdovui nepritinka pereiti tam tikrų ribų savo šir­dies žygiuose, ir žvakių, bei žibalo nesutiko parvež­dinti. Teisybės ir doros srity jis buvo taip pat pa­vyzdingas: už kyšių ėmimą arba rekvizicijų pavartojimą biznio tikslams žandarus nuteisdavo ilgiausiems metams kalėjimo ar katorgos. Žinoma, niekas negalė­davo matyti kaip toks šimtmetis kalinys po kelių die­nų ėjo švilpaudamas tarnauti kito feodalo žinioj. Nepaklusnumas “stuikų“ užsakymuose arba pasivėlinimas buvo baudžiamas ne taip „amžinai“, nes valdi­niai jau tikrai turėjo sėdėti kalėjimuose. Pagaliau arklių vagystės, kurios dažnai pavadavo oficialines rekvizicijas, komendanto buvo perkeltos greičiau į po­litinės ekonomijos paragrafą ir todėl, nedrumstė valdovo sąžinės.

Širdingai kunigo Šeškevičiaus pavaišintas dzūkiš­kam “restorane“, kur jis pats nuolatos valgė, ir stip­riai užrekomenduotas, gavau arklį važiuoti į Metelius už šešis svarus druskos vietinėmis kainomis (t. y. 2 rub. = 10 litų). Patogiai įsisėdęs, vis tik turėjau pripažinti, kad Simno konstitucija turėjo ir gerų savo pusių.

Tuojau už miesto turėjome bėdos išvažiuoti ap­kasų apkasais išknaisytu keliu ir vielų tvoromis ap­narpliotu. Šen ir ten buvo matyti išdegintų trobų. Pagaliau pasirodė senosios Metelių pilies tarpežerė, kur kadais buvęs švedu sumuštas karo vadas Višniėvieckis. Padavimai sako, kad jis nesuspėjęs išgelbėti ne tik savo gurguolių, bet net stebuklingojo Panelės Švenčiausios paveikslo, kurs ir dabar pasilikęs čionai Trijų Kryžių koplyčioj. Nedidelė, žema bažnyčia senosios vietoje su dviem koplytėlėm erdviam švento­riuje tarp bekraščio Dusios ir dumblino Metelio ežero atrodė kaip Čiurlionies pasakoje. Didysis kunigaikštis Zigmantas Augustas tikrai negalėjo atrasti  tinkamesnės dovanos savo numylėtajai Barborai, kurios kančių ir piktų lenkiškų liežuvių bei intrigų užnuodyta siela čia butų stebuklingai atsigavusi, jei likimas būtų jai laimingiau nusišypsojęs.

Bet kaip nesmagiai teko nubusti iš tų romantiškų sapnų, kai toje įstabioje tarpežerėje, kur joks svetimas vilkas per amžius kojos neįkėlė, nugirdau už pa­klabintų puikios mūrinės klebonijas durų Barborai neprietelišką “proszę“… Senos kartos klebonas Jurgėla akį primerkęs žiūrėjo į nelaukta „lašinių pirklį“ ir tik po ilgų tardymų įsišnekėjo ir pasirodė judrus, guvus kaip tų ežerų žuvis. Neturėjau jam širdies ir dėl to, kad jis pats man jos neparodė, tedavęs porą kriaušių vaišių vietoj. Geras duonos kampas su sūriu būtų buvęs daug pravartesnis po senai užmirštų Simno pietų.

Man kriaušes demonstratyviai treškinant, klebonas visai netikėtai pasileido į konfidencijas. Slapčia ir prietelingai jis šnipštelėjo, nesenai gavęs per Seinius iš Varšuvos arkivyskupo laišką, kuriuo prašomas pranešti, kiek kas reikalaująs pašalpos. Klebonas jau viską tiksliai surašęs, bet niekaip negalįs Seinų pa­siekti. Iš kokios organizacijos toji pašalpa turėjo eiti, jis nežinojo, tik girdėjo, kad tai esanti kažin kokia nepaprasta įstaiga: “paleista, demisijuota ir dvasiška“…

Gyvai nudžiugusios akys rodyte rodė senelį buvus labai laimingą tokios vilties ir sekreto apsiaustą. Bū­čiau buvęs nevalyvas stačiokas tą palaimą ardydamas. Taip reta buvo tuomet bet kuo pasidžiaugti. Juoba kad klebonas buvo tik tik pasiguodęs tomis nelemtomis statistikomis, kuriomis vokiečiai jį norėjo ap­krauti. Kadangi nei šaltyšiai nei kas kitas tų statis­tikų nemokėjo daryti, tai klebono atsisakymas čia tu­rėjo drąsaus žygio reikšmės prieš visą okupacijos sistemą. Klebonas tikėjo, kad jeigu jisai būtų apsiė­męs tą statistiką padaryti, tai nė vienas jo parapijie­tis nebūtų galėjęs nei kąsnio suvalgyti nei kruopelės parduoti, kvito neišrašęs vokiečiams, kurie norėję kontroliuoti mažiausią maisto trupinį ūkininkų aruo­duose. Palikau kleboną su ta karžygio aureole, tuo dar kartą įrodydamas, kad vaišių šykštumas negali suardyti prietelybės.

Metelių miestelis iš skurdžių mediniu ir šiaudi­nių lūšnų ir šį kartą buvo pergyvenęs Višnieveckio nelaimes. Per mūšius žmonės jau buvo besiruošią su pilnais mantos vežimais bėgti į mišką, kai ūmai gra­natų ir šrapnelių užklupti voš beišnešė kailį ir grįžo į pelenų krūvas. Maždaug 30 šeimynų pasiliko be pastogės, be drabužių, be klumpių. Kelios sodybos sudegė taip pat kaimuose. Žiema tad padegėliams neatrodė per linksma, juoba kad rugiai apylinkėj neužderėjo, vasarojai nuo kaitrų išdžiūvo, o bulves dar rusai stovėdami išnešiojo.

Jau pavakare išsiruošiau važiuoti tais pačiais Simno arkliais į Seirijus. Siauroji tarpežerė dabar atrodė kaip takas per Raudonąsias Jūras. Toks ėmė šiurpas, tartum bijočiau atsigrįžęs pamatyti faraono kariuomenę. Ežerai ūžė pliuškendami lyg ne prieš gerą.

Lietuviškam Brandenburge

Jau visai buvo sutemę, kai įvažiavau į seną Radvilu lizdą tarp keturių ar net penkių apylinkės ežerų. Vakarai tada lyg mirties patalu užklodavo ir miestus. Senoviškai išplanuotoj keturkampoj aikštėj nepamačiau nei žmogaus, nei šuns, nei žiburio. Mano ratų trenksmas per išmaltą grindini erzino tą kapų tylą, šen ir ten baikščiai praskleisdavo storus langų už­dangalus koks geometriškas profilis ir vėl pranykdavo, lyg apgailėdamas tą instinktyvų smalsumą.

Kaip visada, bažnyčios bokšto švyturiu vadovausi ieškodamas nakties uosto. Nerami buvo širdis taip susivėlinus, bet mano misija — apžiūrėti Lietuvą dieną ir naktį — neleido verstis patogumais. Vežėjas prigimtu sodiečio jautrumu pagavo mano nerimo priežastį ir pasiūlė apnakvydinti pas jo pažįstamą, žydelį. Iš anksto įspėjo, kad ten nebus lovos ir žinoma gali apvogti, jei aš turiu ko daugiau negu Dievas davė…

Pasirinkau tad verčiau ne taip pavojingą taką iš rinkos į nedidelę aukštumą, kurioj Lietuvos Herkulas, Jurgis Radvila, nesuskaitomų mūšių herojus prieš rusus, totorius ir vokiečius, musų didysis generolas ir hetmanas apsirinko savo neramaus gyvenimo atgailai. Likimas nebuvo palankus, tai ramybės intencijai. Juodieji ir Rudieji jo palikuonys atskilo nuo tėvų baž­nyčios ir vienas iš jų čia jau pastatė maldos namus Kalvinui.. O Boguslavas, jau iš savo motinos paveldėjęs Hohenzolernų kraujo ir savaisiais nepasikliaudamas, išvyko tarnauti Brandenburgo kurfiurstui (elektoriui). Fridriko Vilhelmo general-leitenantas netrukus patapo net Prūsų provincijos štatthalteriu ir įsimanė kelti į savo dvarus vokiečių kolonistų. Pagaliau vienintelė jo duktė, iš mažens išauklėta kur­fiurstu dvare, dar kartą savo vardą susiejo su Hohenzolernais, ištekėdama už minėto elektoriaus sūnaus ir jam užrašė tą gražų Lietuvos kampeli. Netesėjo net Sobieskis pasipriešinti tam mezalijansui, savo pa­ties sūnų piršdamas tai turtingai princesei, ir Seirijai su trimis savo dvarais ir 22 kaimais patapo Brandenburgo sala tarp plačių Sudavų ežerų. Ligi 1807 metų ištvėrė: tas keistas Prūsų, karaliaus intapas masinda­mas Hoherizolernų valdinius čionai kurtis ir veistis. Vienas tėr nusiraminimas, kad kai kurie 1794 metų sukilėliai galėjo čia pasislėpti nuo rusų kaip neliečiamoj neutralinėj teritorijoj.

Visi tie atsiminimai buvo man lyg nelemtos kloties pranašai. Ką rasiu dabar toj saloj, vėl Hohenzolernams užplūdus? Sunkus keturkampas bažnyčios bokštas ant klasiško pastato mane sutiko daugiau ne­gu melankolingai. O už erdvios klebonijos durų, už­pakalyje, kažin koks svetimas prabilo balsas. Net ne­išklausęs ligi galo mano rekomendacijų litanijos, jis storžieviškai atkirto, kad čia nėra nei prieglaudos, nei nakvynės, nei laiko manimi užsiiminėti. Toj saloj dabar įsiviešpatavo Amerikos kunigas Martišius.

Kaip šunelis, nuo durų nuvytas, uosčiaus aplinkui kur dingti. Kunigas tuo tarpu pasijuto perdėjęs savo amerikonizmą, bet nemokėdamas tęsti Brandenburgo tradicijų, pasileido aiškintis prieš Lietuvos valkatą. Nesenai, mat, klebonas čia miręs, giminės viską „išpūstije”  ir jam čia iš Meteliu nesenai teatsikėlus, nebelikę be plikų grindų ir sienų, nei patalo, nei senos plutos pačiam pagraužti, nei kitiems pavaišinti…

Tuo suglebimu pasinaudojęs, ir atsakydamas į taktą pats griebiausi, prūsiško tono, ir paskelbiau, kad kitur nakvynės aš nemanau ieškoti, nes neturiu ir, nežinau kur, o patogumų jokių nereikalauju ir esu pasiryžęs dalytis tuo, kas yra. Ir žvangiai pakaustytais batais kunigui pro nosį nuskarbinau po erdvius sa­lonus kampo ieškoti… Amerikos okupantas teisybę sakė: kambariuose buvo tuščia kaip šventadieniškai nušluotame kieme. Tik viename kampe vėpsojo lovos griaučiai. Čia tad, kaip negyvenamam krašte, mečiau maišą paženklindamas savo stovyklą. Šitokia mon­goliška maniera jaučiausi atsikeršijęs visam Braridenburgui ir amerikoniškai jo sukcesijai.

Man besiruošiant migti ant nugalėtojo laurų, ša­limais išgirdau skaidrų moterišką klegesį. Jis atrodė toks nuoširdus, kad metęs Čingiskhano kaukę, kuo taikiausiai prasivėriau virtuvės duris ir paprašiau virinto vandens paskutinei mano kondensuoto pieno porcijai. Dvi ristos dėdienės zujo apie didelę statinę it grūdo kopūstus. O aplinkui puodams, dubenims ir dubenėliams nebuvo galo. Nė vienas iš jų nesiskundė tuštumu…

Moteriškos akys tuojau ištyrė mane nesant valkatą, ir plačioji širdis savaimė atsidarė gerojo samariečio gestui. Nepraėjo nė valandėlės kaip mano šaltoj stovykloj buvo parengtas karališkas guolis: šiaudų kūlys, ant kurio apatiniai, ant apatinių sijonai, ant sijonų vatiniai, skaros ant kojų, po galva gniužu­las kitokių tualeto dalių su motinišku labanakt sultoniškam sapnui. Kas gali, būti gražesnio už tokį mei­lingos lietuviškos širdies išmislumą! Dar kartą buvo Brandenburgas nugalėtas.

Anksti rytą kunigas pradėjo mąstyti apie praeitą vakarą. Man geriant kaip pas save namie arbatą, jis priėjo manęs kvosti kiek dolerių aš esu vertas. Gailu buvo stebėti, kaip krypo jo raukšlės, kada aš dirbtiniu kuklumų pasisakiau išėjęs universitete juristo moks­lūs ir dabar kalėdoju Lietuvoj su lašinių pirklio su­tana, patikrindamas materialinį ir dvasinį pasiruošimą išganymui. Atgailingiems atsikosėjimams ir pa­galiau atsiprašymams nebebuvo galo. Ir duonos nebūta padėtą ant stalo tik todėl, kad ji tik tik buvusi iškepta, o šviežia labai nesveika valgyti…

Tai buvo pirmas ir paskutinis toks nejaukus priėmimas mano kelionėje po nuniokotą tėviškę. Ne­pykite, gerosios samarietės, aš ne apie judvi čia kalbu!

Vėsus skaidrus rudens oras greitai išvėtė tą troš­kumą. Vėl pėsčias traukdamas Leipalingio pusėn, pa­mačiau gražiai apsėtus laukus. Nei Seirijų miestely nei kaimuose nepastebėjau didelių karo jeibių. Patiktas naujoj tarpežerėj bedarbis pirklys, kurs skundėsi likęs be „andliaus”, papildė taip nelemtai pra­rastas žinias Seirijuose… Jis buvo įsitikinęs, kad čia valdžios visai nebūta. Vokiečių kareiviai tik pravažiuodavę ir dingdavo, tuo ar kitų būdu patuštinę paplentės ūkininkus. Tą pat, berods, pirmiau darę ru­sai. Tačiau anie dar varinėję per dienų dienas į dar­bus. Seirijų miestelis pasilikęs be gyventojų, nes pa­bėgėliai dar nesugrįžę iš Pivošiūnų girių. Nebūta čia nei gydytojo, nei vaistinės, nei mokytojo, nei pagaliau malūno.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia