Šis vyžų aprašymas lies vien ValkinykųVarėnos ir Kaniavos apylinkes. Šiose apylinkėse vartoja ir dabar vyriškos giminės vardą „vy­žas“, „Vyžai“ ir „apyvara“, „apyvaros“.

Prieš 40 metų čia avėdavo namie vyžas, vasarą vaikščiodavo basi, vargin­gesnį ir dabar, manau, taip avi.

Prie darbo avėdavo vyžomis (vyžais), lygiai į mišką (medzian) važiuo­dami. Prie darbo, einant mišku, per pievas, ganant galvijus (stotkųs) vietose, kur tekdavo sutikti gyvatę, — vyžos buvo būtinai reikalingos avėti.

Bažnyčion ir į svečius (kieminėc) ėjo naujom liepinėm vyžom, šviežius autakojus apvynioję. Į sueigas savo kaime, turgun ir šiaip žmonėsna eidavo vyžuoti, tik turtingesni važiuodavo turgun su batais.

Keliaudami pėsti nešdavosi ir dabar dažnai dar nešasi batus rankose arba surištus persimetę per pečius ir apsiauna tik prisiartinę prie miestelio arba miesto. Jei keliaudavo su vyžomis, tai jų nečėdydavo, ir eidavo jomis apsiavę.

Į Vilniaus Kalvarijas keliaudavo būtinai pėsti, apsiavę vyžomis: vieną po­rą atsarginių vyžų buvo nešama kartu, nes keturias ar net penkias dienas (tu­rint galvoje asmeniškus reikalus Vilniuje) trunkančioj kelionėj vienos vyžų po­ros neužtekdavo (nuo Valkinykų Vilniun 60, nuo Varėnos 75 — 80 km.).

Dabar tose apylinkėse dar nešiojama namie vyžos, lygiai vartojamos prie darbo, bet žymiai rečiau, o bažnyčion, sueigas kieminėti, turgun ir žmonėsna eina batais apsiavę.

Prieš 60—70 metų mano tėvo ir motinos pasakojimais dažniausiai visa šei­ma turėdavo vieną batų porą, kurią pakaitomis, žiūrint reikalo, avėdavo visi vyriški šeimos nariai. Moteriškų čeverykų šeimoje būdavo daugiau.

Batus avėdavo tas, kuris turėdavo reikalų valsčiun, pas kunigą, turgun ir t.t.

Batus tais laikais gausiai tepdavo paprastu degutu. Atsimenu, kad at­vykus svečiams kieminėtis pirkios oras tiek deguto kvapo pritvinkdavo, kad ilgainiui visiems imdavo galvą skaudėti.

Nauji batai kieno nors kaime pasiūti buvo didelė tame kaime naujiena.

Jeigu batai tekdavo avėti vienam asmeniui visą laiką, tai jų jam užtekdavo visam jo amžiui; jei nešiodavo vienus batus keliese tai jų užtekdavo iki dešim­čiai metų (žiūrint šeimos gausumo).

Vėliau, maždaug prieš 40 — 45 metus, kiekvienas vyras prieš vedant gauda­vo naujus batus. Nuo to laiko atsiranda batai pavienių asmenų nuosavybė. Bendri šeimos batai pamažu išnyksta.

Prieš 50 — 70 metų batai kai­navo 3 rubliai, prieš 40 — 45 m. — 3½ — 4½ rublių.

Numirusius laidodavo, kiek prisimenu, apautus pas žydus krau­tuvėse nupirktom šliurėm — telio odos viršais ir, rodos, kartoniniais padais.

Mergos ir moterys ne­šiojo dažniausiai čeverykus, šiaip namie būdavo basos.

Vyžų esama vasarinių ir žiemi­nių.

Vyžos
Vyža su apyvarais

Vasarinės vyžos

Šeimoje vyžas pindavo kas sau, tik mažamečiams, vyžų pintį nemokantiems, nupindavo tėvai. Man, pavyzdžiui, nupindavo mo­tina.

Šiaip pardavimui niekas apy­linkėje vyžų nupynė, nusipirkti jų niekur nebuvo galima. Piemenys pasidaro sau Vyžų visai žie­mai, pasidarydavo vyžų at­sargą ir bernai, kuriems tekdavo kiek liuoslaikio jaučius ir arklius ganant. Rimti vyrai vyžų atsargai nepindavo.

Karnas vyžoms lupdavo iš šių tik jaunų medžių ir krūmų:

  1. liepos (Tilia parvifolia),
  2. raistų karklo,
  3. paupinių karklų:
  4. trizniaus (Salix purpurea) ir
  5. gudakarklio

Iš šių senų medžių karnos vyžas pinti nebūdavo imamos. Iš jaunų ir senų medžių karnas lupdavo:

  1. ėgliaus (Juniperus communis),
  2. blindės paupinės (Salix fragilis),
  3. blindės miškinės (Salix pentandra) ir
  4. gluosnio (Salix caprea).

Ėglių (kadagių), augančių miškuose, žievė karnoms lupti netinka, nes yra trapi, karnoms imdavo ėglius, augančius laukuose.

Karnos lupamos pavasarį, kaminiams medžiams sprogstant.’ Karnau- jama iki liepos mėnesio pabaigos.

Karnos lupamos taip, išpiovus medžių atažalas (liepa), šakas (liepa), arba pačius medelius (ėglės, karklai), aštriu peiliu nupiaustomos lygiai su liemeniu visos šakos ir šakutės. Tada, pradedant viršūnės storesinąja dvišakės šaka, me­delio liemuo plėšiamas pusiau iki galo. Kiekvieną tokių pusių paeiliui sulenkiama žievės pusėn — žievė lengvai atšoka ir nusimauna. Tokiu būdu gaunamos dvi karnos (1 pieš.).

Vyžos gaminimas
Vyžos gaminimas. 1 Pieš. a) medelio skėlimas karnoms lupti, b) medelio perskeltos pusės palenkimas ir karnos lupimas.
2 Pieš. Matavimas kumščiais 1 – trijų kumščių ir dviejų pirštų ilgis.
3 Pieš. Palankų sudėjimas ir sulankstymas: A – laisvai palankos sudėtos, B – tos pačios palankos suglaustos, C – viršūnių padarymas: a – d, b – d, b – e ir c – e kumščiais atmatuotas palankų ilgis, D – tas pat suglausta.

Jeigu medis plonas ir iš jo negalima dviejų karnų padaryti, tai tada iš nu­piauto medelio liemens nuo šaknų iki viršūnės išplėšiama siaura karnos juosta.

Pradedant nuo kamb­lio didžiaisiais pirštais ir jų nagais žievė pagal juos­tą atplėšiama ir, sulenkus medelį lanku, karna plė­šiama nuo kamblio viršū­nės link.

Karną plėšiant at­virkščiai — nuo viršūnės prie kamblio, atsitinka, kad plėšiama karna užsikabina už kad ir nupiautos šakutės ir karną ga­lima suplėšyti suskal­dyti. Šitos neigiamybės išvengiama plėšiant nuo kamblio viršūnės link.

Nuo miško karklo, paupinės ir rastinės blin­džių, kurios pasiekia ne­mažo storumo, karnos lu­pamos taip:

Jeigu medis nukirs­tas, tai kirviu, o kur gali­mą peiliu, — perpiaunama žievė iki medienos. Greta, trijų — keturių karnų platumo (6 — 8 cm.), ats­tumo daromas toks pat iš­ilginis užpiovimas. Paskui po žieve kišamas, pradedant kambliu, pinak-lis (apie pinaklį kalba bus vėliau), žievė pakeliama ir gana lengvai nulupama viršūnės link. Panašiai nulupamas visas medis.

Žievės paviršiaus suaižėjusi dalis pašalinama peiliu, lietingam orui esant — rankomis. Po to tokios juostos skaldomos išilgai peiliu į karnas, kurios būna 2 — 3 cm. platumo.

Nuo storo augančio medžio lupamos juostos pradedant kambliu ir plėšiant viršūnės link į medį įlipus.

Bendrai imant, prie šaknų žievė yra stipresnė, tad stengiamasi išpiauti me­delį pagal šaknis, arba, nuo stačio lupant, pradeda galimai arčiau šaknų lupti (mechanikoje žinomas dėsnis — prie šaknų didžiausias tempimas — didžiausias lenkiamasis momentas);

Ūsos įvėrimas
4 Pieš. Ūsos įvėrimas. L – liežuvis, Ū – ūsa,
5 Pieš. Nibrės padarymas. 6 Pieš. Ausies padarymas A – pirmoji ausis

Miško karklo, paupinės ir raistinės blindžių viršūnės ir šakų žievė karnoms netinka, nes yra trapi.

Nuo paupinių blindžių lupti pavasarį karnas ypatingai mėgsta vaikai. Mat, pavasarį tų medžių brazdas būna nepaprastai sultingas (pavasario syvų kėli­mas iš šaknų prie viršūnės), storas, saldus ir primena arbūzų kavonų skonį, tad belupdami karnas vaikai nuskuta brazdą ir jį, sultimis varvantį, pasigardžiuoda­mi suvalgo. Tarp kita ko, mėgina vaikai brazduoti ir iš alksnio brazdų, bet šio medžio brazdai ne taip skanūs, be to lūpos nusidažo raudonai.

Jeigu karnos čia pat vietoje nesunaudojamos, tai jas suvynioja aplink ran­kos plaštaką į buroko pavydalo ritulius brazdu aukštyn. Ritulin suvy­niojama 6 — 8 karnos 6 — 7 metrų ilgio karnų, maždaug kad užtektų vienai vyžai. Rituliai suveriami ant vytelės arba ant karnos ir einant namo permetami per pečius panašiai kaip nešiojama tarba. Taip ant vytelės suverti ritiniai vadinami „vircinė“. Namuose karnų virtinė džiovinama saulėtoj ir perpučiamoj vietej. Kai išdžiūsta, tai pakabinama pastogėje — „ant lubų“.

Žiemos metu karnos lupamos taip: pripjautus medelius tučtuojau deda iškurenton ir kiek atvėsusion duonkepėn „kambliais in dugnų“. Kai medeliai pečiuje ima sproginėti ir šnypšti — juos išima; išėmus kiekvieną medelį arba medžio šaką mušama jais į žemę visais šonais, kad žievė geriau atšoktų, ir tada žievė lupama aukščiau aprašytais būdais.

Jei medeliai ilgi ir pečiun netelpa, tai pirma atšutina vieną galą, jį nulupa, o vėliau kiša kitą galą. Skaitoma, kad juo didesniam šaltyje nukirsti medeliai pečiun įkišti, medeliai ir šakos geriau atšunta ir geriau žievė nusilupa. Nuo storų medžių žiemos metu karnų nelupa.

Vyžas pinti geriausiai iš šviežiai nuluptų karnų. Džiovintas karnas prieš vartojant reikia pamerkti šaltan vandenin 3 — 4 valandas, šiltam vandeny iš­mirksta karnos greičiau.

Vyžoms pinti karnos skirstomos į sekančias tris rūšis: palankos, ūsą ir karnos papinoc (papinoti).

Palankos sudaro vyžai metmenis. Jų vienai vyžai nupinti reikia turėti dvi. Tai 2 cm. pločio ir apie 1,5 metro ilgio karnos. Jeigu tokio ilgumo palankų nepa­sidaroma, tai suduriama dvi karnos, bet sudurimas nėra geistinas, nes sudur­tomis palankomis vyža greit išyra. Ūsa padaroma iš storesnių ir tvirtesnių kar­nų. 26 — 28 mm. pločio ir apie 2 metru ilgio. Iš ūsos padaromos apyvaroms sunerti ausys, vadinamos „liežuviu“. Ūsą nebūtinai iš vienos ištisos karnos dirbti — ji lengvai suduriama, ir todėl nesivaržoma imti jai padaryti dvi ar net trys karnos. Ūsą yra palankų atauda.

Karnos papinoc — joms tinka trumpiausios ir menkiausios karnos, jeigu, nesama geresnių. Iš jų padaromas „gugucis“ — vyžos kulnis — absocas. Karnų papinoc platumas daromas kiek didesnis už ūsos platumą, būtent 28 — 30 mm, tikslu geriau palankas padengti.

Visų trijų rūšių karna, prieš vyžas pradedant pinti, apipiaustoma aštriu peiliu iki reikiamo platumo. Siauros karnų atpiovos, kurios karnas pjaustant atmetamos, vadinamos „atarėžomis“.

Vyžų pynimas

a) Palankų atmatavimas. Dviejų palankų viršūnės sudedamos viena ant ki­tos, brazdas prie brazdo, užleidžiant vyžos ilgio galus (pieš. ). Tada sulenkia­mos taip sudėtos palankos, suspaudžiamos jų viršūnės, imama dantysna ir at­matuojama kumščiais reikiamas palankų ilgis. Normalaus žmogaus vyžų palan­kų ilgis būna maždaug trys kumščiai ir du pirštai (2 pieš.).

Sulenktų palanku iš dantų neišleidžiant, abu palankų galai (atmatuotam ilgy) sulenkiami, atvedami prie dantų ir čia vėl užlenkiami. Tokiu būdu dantyse: atsiduria trys palankų užlinkimai (a, b, c), o kitam gale du užlenkimai (d, e) ir du liuosi palankų galai f ir g (3 ir 4 pieš.).

b) Sekanti stadija — ūsos įvėrimas. Ūsą perveriama per visus tris dantyse laikytus sulenkimus taip, kaip 5 piešiny parodyta. Ūsos galo prakišama pro pa­lankas tiek, kad už jų kyšotų apie 10 cm. ilgio „liežuvis“. ‘

c) Dirbant kairiajai kojai vyžą, palankų kairysis palaidas galas užlenkia­mas dešinėn ir uždedama ant liežuvio. Dešinį, palaidą palankų galą perlenkia kairėn ir uždeda iš ūsos kitos pusės. Tokiu būdu padaroma vyžos nosis — „nibrė“. Liežuvis, nibrės spaudžiamas, atsilenkia vyžos vidun ir privalo ateity dengti mažąjį kojos pirštą

d) Ausų darymas. Toliau iš ūsos padaro­ma pirma didžiausioji ausis. Laikant dantyse palankų galus (d ir e), o ūsą rankose, pastaro­ji sulenkiama, ir ja ataudžiamos palankos. Atsidūrus vyžos kitoj pusėj, ūsą vėl panašiu būdu sulenkiama ausin ir vėl ataudžiama kita eilė. Išėjus vienai ūsai, daduriama kita, ir taip prisiartinama prie vy­žos „penties“, kur vyža paprastai turi būti siau­resnė, negu nibrėj. Tad palankų sulinkimai a ir e perplėšiami išilgai, jų pusės sustumiamos viena po kita ir per tas vyža pasidaro siaures­nė. Ūsą palankas ataudžiant palankų galų d ir e iš dantų nepaleidžiama, bet traukiant rankomis ir dantimis, padaromas gana sandarus pynimas.

Kaip paminėta, nibrėj padaroma pati didžiausia ausis (ausysna praveriamos apyvaros); penties link ausys daromos kaskart mažesnės, tik apyvarinė ausis daroma, kartais didesnė už gretimas. Apyvarinė ausis būna trečia ar ket­virta, žiūrint ūsos platumo, skaitant nuo penties. Tokiu būdu gaunam „išausotą vyžą“ (7 Pieš.). Kiekviena vyža iš vieno šono turi brazdo ausis (brazdu aukš­tyn), o iš kito — žievės ausis (žievė aukštyn). Stipresnės ausys yra žievės, nes jos ne taip bijo saulės veikimo — išdžiūvimo — didžiausio vyžos priešo, nes sau­sos karnos trapios ir greit sutrupa, subyra. Paskutinė ausis turi specialų var­dą, jo neatsimenu.

Vyžų pynimas
Vyžų pynimas: a – išūsuota vyža iš priekio, b – pinaklis iš šono, c – išvadžiota vyža su ūsakliais, ū – iš priekio.

e) Vyžų išvadžiojimas. Išvadžiojant vyžą griebiamasi „pinaklio“ pa­galbos. Tai dažniausiai kietesnio medžio lazdelė su nužievintu ir nusmailintu galu ir nenužievintu kotu (8 Pieš.). Su juo dirbama lauke. Namuose turėtą nuolati­nio avies šlaunies nutekinto, nušlifuoto kaulo pinaklį. Jo pagalba pakeliamas pinimas, ir į pasidariusį plyšį kišamą karna. Taip gilojant ataudimą, liuosi išiūsotos vyžos palankų galai išvadžiojami po ausim toliau per „nibrę” ir vadžiojant kitame vyžos šone po ausim, pasiekiama penties. Taip padaroma ir su viena ir su kita palanka f ir g. Išvadžiojus pasidaro dviejų karnų pentis. Prieš vadžiojant ausysna sukišami „ūsakliai“. Lauke ūsakliai padaromi iš 2 — 3 cm. storu­mo perskeltos lazdelės (iš karnoms nupiautos medžiagos), kurios vienas galas nusmailinamas. Ūsakliai būna kiek ilgesni už vyžas. Namuose vyžas pinant, ūsakliai padaromi iš balanos. Tai geriausi ūsakliai.

Vyžų pynimas
Vyžų pynimas. a. išvedžiota vyža iš apačios, b. pinaklis iš priekio, c. dviem eilėm papinota vyža. G – gugucis

f) Gugucisvyžos kulnis yra pati gudriausia vyžos dalis. Vaikai ilgai kankinasi, kol gugucį nupiaut išmoksta.

Gugucis padaromas iš ūsos arba iš karnų papinoc ir jo tikslas padaryti vyžos pentį aukštesne, pakelti ją ir apsaugot pentyje palankas, kad jos čia labiausiai naudojamos greit nepersitrintų — nesulūžtų, nes jei palankos paleido, tai vyžos nėr. Tam tikslui išpinama karnos pločio kelių karnų eilių guzas (pav.).

g) Piniojimas. Pra­dedant nuo gugucio, pakeliant palankas (supintas) pinakliu iš vienos vyžos pusės, pinojima karna įstrižai per priešingo vyžos šono kraštinę palanką, nuo jos vėl įstrižai prie­šingon pusėn. Pasidaro zigzago pinojimas. Ties vyžos nosim pinojimas atsigrįžta. Jeigu iki šiol zigzagas buvo brazdų aukštyn, tai atgal zigzagas eina žieve aukštyn. Pasiekus gugucį, pradedama pinoti trečia zigzagų eilė. paprastai piniojama 3 arba 5 eilėmis. Piniojimas visiškai priedengia vyžų palankas, apsaugo nuo nusidėvėjimo – tai vyžos padas.

Apyvarai vejami iš kanapių. Tam tikslui imamos geros vadelinės kanapes. Vejama taip, kaip ir vadelės, tik vytį pradedama nuo vidurio, kur apyvaras pa­daromas žymiai storesnis (6 — 7 mm.) už galus. Dėl ilgio tai matuodavo „kiek­vieno sieksnio” — (ilgis ištiestų kryžavai rankų nuo pirštų galų iki pirštų galų). Mažesnių žmonių, vaikų ir sieksnis buvo mažesnis ir apyvarai trumpesni. Bendrus apyvarų ilgis buvo daromas “kiekvieno sieksnis” ir į abu galu užlaida po 10 cm.

Vasarą vyžų „basdaminciu“ arba su pančiakomis, lygiai kaip ir žiemą, nenešiodavo. Prie vyžų vyniodavo autakojus. Jie būdavo iš senų drobinių ir pakulinių baltinių ir drabužių (drobiniai marškiniai, pakulinės kelnės). Jų ilgis 70 — 80 cm., plotis 25 cm. Vyžosna autakojus vyniodavo kitaip, negu batuosna, būtent pradėdavo vynioti nuo kojų ikrų žemyn. Autakojo galą palenkia po kojos pirštais.

Apyvaras perneriamas per visą vyžą. Iš penties ausų kyšo jo galai, įdėjus autakojais apvyniotą koją vyžon, pirmiausia apyvarai suveržiami traukiant juos užpakalin, ten jie kryžiuojami, apvyniojami aplink koją, perveriami per apyvarines ausis ir per jas einančius apyvarus, gerai suveržiama nuvedama kojos už­pakalin, vėl ten kryžiuojama ir tada keliama jie aukštyn, supami autai ir kry­žiuojami tiek kartų, kiek apyvarų ilgis leidžia, dažniausiai apvyniojama 3 — 4 kart. Galai surišami ne kilpa, bet paprastu mazgu ir čia pat po tuo pat apyvaru pakišami, kad nemaskatuotų.

Prieš dedant sausą vyžą, reik ją būtinai atmirkyti. Kai vasarą tekdavo eiti raistu arba brist per vandenį, tai po to sušlapusias vyžas su šlapiais auta­kojais pakabindavo ant apyvarų per petį ir taip eidavo tol, kol viskas neišdžiūdavo.

Paprastai autakojus vyniodavo virš kelnių — „kelnės apačioj“, bet kartais atsirasdavo frantų, kurie nešiodavo kelnes išleistas virš autakojų. Tokius pašiepdavo.

Vyriškų, moteriškų ir vaikiškų vyžų dirbimas ir avėjimas nieku nesiskiria. Skirtumas tiktai dydyje. Moterys vieton autakojų nešioja namų darbo mėgstąs pančiakas.

Vyžas džiovindavo ant prie pečiaus padaryto iškyšulio (ir dabar toks pečiuose daromas). Ten prie kamino sustatydavo vyžas nakčiai ir dienos metu. Atremdavo šlapias vyžas į pečiadangtį. Palei pečių nuo lubų kabėdavo kartelė, ant jos sukabindavo autakojus džiovinti. Vasaros metu vyžas ir auta­kojus džiovindavo ant tvorų.

Autakojus skalbdavo ne per dažniausiai moterys, skalbiant bendrai bal­tinius (2 kart per mėnesį), piemenys ganydami patys sau išsiskalbdavo.

Suaugę žmonės paprastai nešiodavo liepines vyžas apie 3 savaites, eglinius (kaduginius) ir raistų karklų 2 savaites; raistines blindes ir gluosnio vyžas arti 1,5 — 2 savaičių. Blindės paupinės ir paupinių karklų vyžos laikydavo trumpiausiai, t. y. 1 savaitę, daugiausia 1,5 savaitės. Vyžos iš pušinių šaknų būdavo nešiojamos tik rudenį, kai būdavo šlapia — lydavo; laike 1,5 savaitės, o kai būdavo sausa, tai laikydavo vieną savaitę.

Vasarinių vyžų buvo daroma atsarga.

Nenaudojamos vyžos kabodavo su „ūsokliais“ sausumoje, „ant lubų“.

Geriausios, gražiausios ir drūčiausios vyžos buvo liepų karnų; buvo tai nelyginant mūsų laiko lakeruoti batukai. Aprašomose apylinkėse liepų buvo ne per daugiausia, liepos augdavo tik šlaituose, o kitur yra daugumoje gana ste­rili glaciolano Pra – Merkio dugno smėlio dirva.

Tokioj dirvoj augančios pušys leidžia iki 20 metrų ilgumo žemės pa­viršiumi šaknis, nes tik dūlėjantis paviršiaus sluoksnis suteikia šaknims var­totinos maistui medžiagos. Gilumoje, kur išplautas smėlis silpnai arba praktiškai nepajudintas nedūlėja visai, šaknys maisto neranda, o jeigu tokiam smėly ir randamos šaknys, tai jos pildo tiktai medžio prie žemės pritvirtinimo funkcijas.

Tokias ilgas paviršiaus „maisto ieškančias pušų šaknis“ gyventojai rauna, skelia, jei plona, pusiau, jei storesnė į keturias dalis ir t. t. ir iš tos medžiagos nupina vyžas tokiu pat principu, kaip ir iš karnų. — Iš storų šaknų išplėšiamos balanos ir iš jų pinamos vyžos. Bet pušinės vyžos, ypatingai jei oras sausas, greit išdžiūva ir greit sulūžta, subyra.

Žieminės vyžos

Žieminės vyžos platesnės ir didesnės už vasarinės, nes žiemą be drobinių autakojų vartodavo, kartu ir vilnonius. šios vyžos būdavo daugiausiai liepinės, rėčiau eglinės arba raistinio karklo.

Karnos suraminamos vasarą, kaip ir vasarinėm vyžom.

Žiemines vyžas nepinodavo, bet lopydavo: pine, oda: ir vilnonė medžiaga, —

Pine buvo daroma iš trijų pakulinių įvijų, kurių kiekviena 4 mm. storumo. Pine būdavo pinama kaip kasos pinamos, bet žymiai stipriau specialių kablių pagalba. Pine prie pado būdavo prisiuvama plona, plono špagato storumo, vir­vele, kurios vienas galas būdavo nusmailinamas, kad galima buvo jį įnerti di­delės adatos „bulėn“ — ausin. Pine buvo prisiuvama ylos ir didelės adatos pa­galba ; pradedant siūti pinę per vyžos vidurį ir vyniojant ją aplink, prisiūdavo ją ir prie pado, ir gretimas pinės eiles viena prie kitos (pieš. 9). Pinę taip pri­siūdavo, kad ji uždengdavo visą vyžos padą ir iš vyžos šonų palikdavo po vieną kraštinę palanką. Siuvant pinę, būdavo prisiuvamos kartu ir odos ausys, daž­niausiai vieną porą pentinių, kartais dar prisiuva vieną odinių ausų porą per vyžos vidurį. Žieminės vyžos gugucio neturėjo.

Vyžos nešiojimo būdas
Vyžos nešiojimo būdas. Koja, vyža apauta su autais ir apyvarais

Oda — „skūra“, jeigu ja palopoma vyžos, išpiaunama atatinkamo dydžio ir prisiuvama prie vyžos pado tankiai iš kraštų plona virvele, ir viena siūlų eilė eidavo per pado vidurį.

Jeigu vyžą palopydavo milu, tai jo dėdavo kelias eiles ir jas prisiūdavo tokia pat virvele aplink ir keliomis eilėmis išilgai pado.

Tokios žieminės vyžos būdavo labai sunkios, be to koja būdavo storai autakojų apvyniojama. Be autakojų, kurių būdavo be drobinių dar vilno­nių (senų vilnonių drabužių — segučių ir panašiai), vyžosna dėdavo dar šiaudų.

Žieminėm vyžom drąsiai eidavo žuvaut, nebi­jodami nei šalčio nei drėgmės, nes iš paviršiaus vanduo užšaldavo ir kojos šaltis nepaliesdavo. Apyvarai — kaip vasarinių vyžų.

Moterys nešioja žiemines vyžas žymiai rečiau. Autai būdavo vyniojami virš kelnių. Žiemos metu nešiodavo dvejas kelnes — apatines daugiausia pa­kulines ir viršutines — milines.

Žiemos vžrų, pinte palopytų, užtekdavo visai žiemai. Kitai žiemai jų nepalikdavo — pamesdavo.

Nauja, pirktine oda palopytos vyžos laikydavo pusantro mėnesio, bet dažniausiai palopydavo senų aulų medžiaga — ši laikydavo vos vieną mėnesį. Odos padai būdavo slidūs ir todėl nelabai mėgiami. Iš milinio palopymo būdavo naudos mažiau vieno mėnesio.

Prietaras

Prieš 40 — 50 metų pirmą kart pragydami stotkus (galvijus) laukan, kiek­vieną stotką rūkydavo šventytų žolių dūmais, padėjus žoles ant senos vyžos su žarijais.

Patarlės

  1. Nevaikščiok šlaitu, ba vyžus nušleivosi! (Taikoma sukčiams, reiškia: eik stačiu keliu, kitaip pakliūsi).
  2. Tiesa vaikščioja su vyžais, o melas su nušleivotais batais.
  3. Dar nemoka vyžų pine, o nori ženicis.
  4. Jis tokia razumnas, kad vyžą gali pripiauc. (Galą vyžos atpiovus, vyža išįra, patarlė reiškia: kalbamas žmogus tiek kvailas, kad nesupranta, kad vyžos galą atpiovus — sutrumpinus, vyžos iširs).
  5. Jis gali cik an vyžo čytoc. (Bemokslis).
  6. Vyžais apautos kojos ne aklos (neįsiduria).
  7. Dzievas bažnyčioj ant vyžų nedaboja. (Kitaip: Dievas bažnyčioj ne į vy­žas žiūri).
  8. Kol tėvas pūdą rugių sumalė, aš porą vyžų nušestojau. (Tinginys, — per tą laiką galima padaryt 5 — 7 poros; rugių malimas sunkus darbas).
  9. Senio ir vyžos nori.

Papildymas

Dėdami miškų inž. K. Sčesnulevičiaus surašytąsias iš savo tėvo K. Sčesnulevičiaus žinias apie vyžų nešiojimą ir gaminimą Dzūkijoje, papildome kaikuriais jų variantais iš kitų apylinkių, naudodamiesi Šiaulių Kraštotyros Draugijos korespondentų atsakymais į anketą „Vyžos ir naginės“.

Bendr. žinios. Kėdainių ap. nebemoką jau vyženų vyžti — miškuos ne­besą liepynų. Dar 1880 m. Komaro miškuose apie Baisogalą svietas liepavo, dabar neliepauja, nepina, nei veja, nors per vyžą žiemą geresnės avalynės nėra (M. Katkus, Krakių apyl.) Tuo tarpu Taujėnų vai. (Uten. ap.) apie Lenus pažymėtas dar 1912 m. atsitikimas, kad vienas jaunikis už gerą pripiršimą atsidėkodamas, pasikvietęs piršlį pasikarnauti. (St. Puodžiūnas).

Apie Kupiškį – Šimonis (Panev. ap.) po sodžius prieš rugiapiūtį vyžas ne­šiodavo parduoti daugiausia moterys. Iš čia, rasit, nuobodinio pasaką: „Eina boba pasieniu, neša vyžų kirbinę, ar klausai? Eina boba…“ (vėl iš pra­džios). (V. Kavoliūnas).

Dėl vyžų patvarumo iš Šeduvos apyl. (Panev. ap.) praneša: jų užtekdavę prie darbo artojui 3 porų per dieną, moteriai 1 poros po namus 2 dienom, pie­meniui, jei šlapia — vienai dienai, jei sausa — pusei dienos; rugių rišėjams reikėję 3 porų per dieną. Prieš 90 metų eidami į atlaidus nešdavosi atsargai bent 5 poras vyžų už juostos užsikišę. Iš Bankų kol į Šidlavą koki bobikė nupliaukšdavo, tai nuplėšdavo bent 6 poras vyžų, jei labai sausa (P. Klausa).

Vyžų pynimas. Karna, Sulenkiama tris kart, dantyse laikant sulenkimo ga­lus. Ilgumas taikomas per 3 gniaužtus to žmogaus, kuriam vyža pinama. Paskui veriama kita karna skersai tiek, kad išlystų karnos galas, liežuviu vadi­namas. Dabar palaidasai karnos (išilginis) galas iš dešinės pradėtos vyžos ša­lies perkeliamas į kairę, o iš kairės į dešinę, tuo būdu padaromas vyžos paburnis. Ir jau pinama kaip skalinė (balaninė), šonuose atlenkiat ąsas. Adyklis (švoika) padaromas dažniausia iš Skalos su iškritusią šakele virvelei įverti (V. Kavoliūnas, Kupiškis). Šeduvos apyl. nevartodavę adyklio — tik nusmailin­davę karnos galą. Čia nešiodavę dar ir virvelinių vyžų (P. Klausa).

Dusetiškiuose prieš 30 metų moterys namuose avėdavo daugiausia iš virvučių pintoms „valiuškomis“, anksčiau dar taip pat nešiodavę ir vyrai; kartais tokią valiušką ir ant bato užsimaudavo. Dabar žiemos metu maišais ba­tus apvynioja. (A. Mažiulis). Stiprumui dar vyžų padus apipina knatais; tokios pusiau apipintos vyžos pavyzdį mok. V. Kavoliūnas iš Kupiškio apyl. yra įteikęs „Aušros“ muziejui (žr. pieš. 10).

Vyžos padas
10 Pieš. Vyžos padas knatu apipintas

Apyvarai, autai, autkojai. Linkuvos vai. (Šiaulių ap.) vejami iš linų. Žiemos vakarais berniokai privydavo apyvarų visiems metams. Apyvarų ilgis 2 m. Matuojama taip: baigdamas vyti apyvarą, ištiesia abi rankas, laikydamas ją už galų jo ilgumas turi būti nuo vienos rankos pirštų galų iki kitos rankos pirštų galų, dar kiek vyrų apyvaroms užleidžiant. Apsukama 3 — 4 kartus. Autai audžiami pakuliniai dvinyto, arba padaromi iš senų apdėvėtų baltinių 1 m. ilgumo ir 35 cm. platumo; vasarą — kiek trum­pesni; koją apsuka 2 kartų (Ei. Griauzdaitė – Janulevičienė).

Mergaitės apyvarus ant kojos užvynioda­vo 3 sykius virš kulkšnies, paskiau sumegzdavo ir, pagal kelį nuvesdamos, baigdavo vynioti. (K. Klau­sa, Šeduva). — Papilė apyl. (Šiaulių ap.) apy­varai — iš kanapių pluoštų apie 2 m. ilgio, koją ap­suka bent 6 — 8 kart. Autai — žiemą iš milo 75 cm. ilgio, 40 cm. pločio, 3 kart apie koją apsuka, vasa­rą — iš pakulinių trinyčių 50 cm. ilgio, 35 cm. pločio, 2 kart apsukant (A. Gedaminskas). — Kruopių val. (Šiaul.) apyvarai (apvarčiai), neturint linų ir kanapių, daromi iš liepos žievių, plonai žieveles susukant į virvutę, gi Anykščių, Debeikių, Kavarsko apyl. pridėdavę arklio ašutų, kad būtų stipresni; ūsose daugiausia ašutiniai; būdavę ir šikšninių apyvarų.

Džiovindavę vyžas ir autskarus ant pečiaus, dūminėse grįčiose ant malkų, sukrautų viršuj vėsalo (dvi kartys ties pečium. (St. Puodžiūnas).

Priežodžiai

  1. Ištižus, kaip vyžena.
  2. Kad eina, net vyžos ugnį skelia.
  3. Kad eina, net karnos užpakalį daužo.
  4. Vyžą čebatus uždirba.
  5. Kas vyžomis neavas, tas čebotų neturas.
  6. Dėl vyžočių nėr paslugočių.
  7. Nežiūrėk, kad vyžotas, o žiūrėk, ku burna iškalbas.
  8. Pojema margų vyžoj važamti.
  9. Vakaruškos kad šokom — net vyžos ugnį skola.
  10. Sudžiūvusi, kaip vyžena.
  11. Tylėk, kad nepadžiaučia,kaip vyženą ant tvoros.
  12. Ir ta sena vyžena velkas iš paskos (paniekos ir pravardžiavimo vietoj)
  13. Vyža čebotų nugali
  14. Kai iš vyžos palieka čebotas, tai nebamožna nei susikalbat.
  15. Išsikėtis, kaip vyža.
  16. Čebatas — pūstelnykas, vyža gaspadinė.
  17. Iš Pavasarį un Bloviesčių kiaulas vyžoj išveža.
  18. Tiek jau prastas, kad ir vyžoj nevežamas (sakydavo blogam žmogui).
  19. Merga, kai vyža.
  20. „Kavarsko vyža“ — iš Lėnų į Kavarską per didelius atlaidus atveža parduoti karnų, todėl plačioje apylinkėje per kelis valsčius pasklidęs tas priežodis.
  21. Išsižergė, kaip vyža ant saulės (panieka greit prie darbo nuvargstančiam).

Prietarai

  1. Vyža užmetus ant augančių agurkų, geriau žydi ir mezga. — Šeduva — P. Klausa.
  2. Jaunikiui važiuojant piršlėmis, mesdavo vyžą nugaron, kad pasisektų nusipiršt mergelę. — Užpaliai — K. Juodelė.
  3. Karnas reikia plėšti delčioje, kad būtų stipresnės. — Papilys, Biržų ap. — P. Skiauterė.
  4. Nesiauk kojų ant pečiaus, kiaulas gryčioj š. ks. — Kupiškis — V. Ka­voliūnas.

K. Ščesnulevičius “Gimtasai kraštas” 1936 nr. 9. Nuotr. “Aušros muziejus”

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia