Kaimo žaidimai

Ilgi tie žiemos vakarai ir savotiški. Lauke šaltoka. Kaimo trobos, sodybos, laukai, — kiek akims užmatai, — visur vienoda baltuma. Apšalę langai ir dienos metu neparodys, kas gatve taip skubiai pražingsniavo ar šlajomis pralėkė.

Apytamsa ir tyla. Vienam kitam kaimo gale retkarčiais šuo vampteli ir su­kaukia spoksodams į mėnulį. Vienur kitur sugirgžda šulinio svirtis. Gal pusmer­gė semia vandens vakarienei kaisti. O dangaus žvaigždėtumas!..

Pro uždarytų langinių „širdis“ matyti troboj šviesa. Piemuo pabaigė vyti apyvarų porą ir eina ugnies kurti. Bernas jau gerą krūvą prisuko pančių. Šei­mininkas, gale stalo sėdėdamas, kemša pavalkams pynes. Mergei, šeimininkei ir dukteriai jau pakarto sukami ratiniai plonai verpiamų siūlų, nors prie žibintuvo dar didelė atsarga ilgų, sausų šakalių.

Tuojau išvirs tušinio, kleckienės ar bulvienės. Šeimyna pavalgys, sumes po poterį ir eis gulti, mat, jau 10-ta valanda. Gerokai vakarota.

Nedideliais pasikeitimais praėjo šešios savaitės dienos. Užtat šeštadienių vakarais, sekmadienių popiečiais mėgstamose lankyti kaimo grįčiose bus pilna jaunimo, senių ir vaikų. Senieji kalbasi įvairiais ūkio, viešumos reikalais, kortuoja. Moterims rūpi apsitarti verpimai, audimai, vaikų auginimas, išsikalbėti; būtais ir nebūtais atsitikmais ir kt. Tuo tarpu jaunimas ūžia; daina gena dainą. Žiūrėk keletas apsukriųjų pasišaus ir parodys įvairiausių šposų, žaidimų; juoksies pilvą susiėmęs ir pats eisi pabandyti.

Šit menka dalis ilgų žiemos vakarų žaidimų.

Teterviną mušti

Žaidžia 3. Sustoja kojas praskėtę į eilę. Vidurinis su kepure — tetervinas. Kraštiniai po 1-ną ranką laiko žemai prie „tetervino“ delnu į viršų, o kitas ran­kas — iškėlę prie tetervino  kepurės. Vidurinis nuduoda tetervino burbimą ir tupčiodamas, pakildamas abiem rankom brauko tai vieno tai antrojo krūtinę ir tuo laiku staigiai muša ištiestąją ranką to, kuriam braukė. Šis, mušant tetervi­nui per delną, gali numušti jo kepurę. Numušęs su tetervinu keičiasi vietomis. Dažniausia tetervinui kepurės numušti nepavyksta, nes šis, mušdamas per delną, visu liemeniu linkteli, kai šalinis, gavęs per delną, užsimoja į tetervino kepurę. Daug juoko sukelia mokąs tetervino burbimą imituoti.

Kepalušą velti

Žaidžia 3. Vienas atsisėda ir tarp kelių pasideda kepalušą (šį gali atstoti kepurė), šaliniai stovi šalia jo ir rankose laiko lazdeles. Vėlė jas lazdos galu tarp kepalušo suka ir sako:

„Vėlė, vėlė kepalušą pas tą patį žydą glušą. Kalk klyną, pilk vandens, Gizel, pridaužk!“ Tuos žodžius tardamas vienam ir kitam šaliniam su kumščiu gali mušti per blauzdas. Šaliniai tuo laiku su lazdelėmis kerta mušamą ranką. Daž­ninausia jiems nepasiseka, nes nežino, kuriam vėlė jas muš (gali ir abiem iš karto).

Vėlu vėlu kepalušą, —
Dėl ponaičių kepalušą,
Dėl ponelių kepalušą
Dėl panelių kepalušą.
Reiks įdėti ežio plunksnų,
Kiaulės vilnų šunies šėrių;
Šunies taukų nuo pat raukų:
Dėl ponaičių — kad būtų malonesnis,
Dėl panelių, kad būtų gražesnis.
Gizel, pilk vandenį, kalk klyną, pridaužk“.

(Tuos paskutinius žodžius taria skubiai).

Batus siūti

Žaidžia 3. Susėda visi trys ant suolo. Batsiuvis vidury, o gizeliai iš šonų. Šie tiek tolumo, kad vidurinis galėtų pasiekti užduoti su kumščiu per jų šlaunis. Gizeliai laiko po lazdelę. Batsiuvis pasiima kokį batą, kurpę ir, įsisprau­dęs tarp kelių, pradeda siūti sakydamas: „Siuvo batus žiog žiog žiog. Verk drotį, kalk štiptą. Gizel, pridaužk!“

Tuos žodžius ištaręs, duoda „gizeliams“ su kumščiais per šlaunis, o šie jam taikosi suduoti su lazdelėmis per rankas. Žaidžia, kol nusibosta.

Šiaudą nuo žemės paimti

Po balkiu parišama virvė. Jos du galai — 20 cm. nuo žemės. Galuose pada­romos kilpos. Žaidėjas įkiša kojas į kilpas ir rankomis pasiremdamas, eina at­bulas. Kojos keliasi į viršų. Šiaudas padedamas nuo pakabintos po balkiu vir­vės vietos per ėmėjo ūgį. šis traukiasi atgal, kad paimtų šiaudą. Ėmėjas suke­lia daug juoko.

Kepurę nušauti

Troboj po balkiu parišama dvilinka virvė. Ji nuo žemės 50 cm. aukštumo. Į virvės kilpą įdedamas poros metrų ilgumo mietas ar šiaip pagalys. Antrasis pagalio galas atsiremia į žemę. „Šovėjas“ ant jo atsisėda kojomis aukštyn. Vie­na ranka jis įsikimba į virvę, ir ant tos įsikibusios rankos uždėtos sukryžiuotos kojos. Į antrą ranką pasiima lazdelę, su kuria turi numušti nenuvirtęs kepurę, užmautą ant mieto galo. Su ta lazdele jis nuolat gali pasiremti. Ne visiems pa­vyksta tai padaryti.

Tą žaidimą dar vadina „Į Rygą joti“.

Bulves kepti

Padedamos 2 kėdės. Tarp jų tarpas. Ant tų kėdžių padeda pagalį. Žaidėjas ties tarpu apžergia pagalį, ištiesia kojas ir sukeistas padeda ant pagalio. Ant abiejų kėdžių yra po dvi bulves. „Kepėjas“, taip sėdėdamas, turi priešaky ir už­pakaly numušti su lazdele bulves (nukepti). Lazdele gali nuolat pasiremti.

Pinigą paimti

Ėmėjas susiima rankas ant nugaros ir išsižergęs lenkias paimti pinigą, ran­kų nepaleisdamas.

Šiaudą nuo kėdės paimti

Ant kėdės krašto padedama šiaudas. Pusė jo nuo kėdės nusikišą. Ėmėjas pasiima rankomis už kėdės šonų, alkūnes atremia į šlaunis, virsta ant galvos, kol paima su burna šiaudą. Jei nepasiseka, nuvirsta per galvą.

Katinas lipa prie lašinių

Daržinėje, pačioje stogo viršūnėje, pririšama stipri, dvilinka kilpa. Į tą kil­pą reikia atsisėsti ir prie pilvo prisidėti stiprų, pusę sieksnio ilgumo, pagalį. Virsti per galvą taip, kad virvė virstant viniotųs ant pagalio galų, ir taip kiltum iki viršaus. Viršuje pakabinama vertinga dovana. Įlipęs ją pasiima sau. Pana­šiai turi nusileisti.

Nemokąs lipti sudaro daug juoko, nes, porą kartų persivertęs, nebėgai į aukščiau pasikelti, nei žemyn nusileisti.

Šie žaidimai užrašyti iš Igno Rimeikos (per 50 m. amž.) ir M. Urbono, gyvenančių Jonelaičių k., Padubysio v.

V. Trinka “Gimtasai kraštas” 1935 nr. 5. Nuotr. vle.lt

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia