Vargiai yra kita šalis, kame būtų buvę tiek daug ir taip įvairių torų, kaip tai buvo, dar mano atminimu, Žemaitijoje. Anais laikais kiekvienas laukas, pievos, daržai, kiemai, sodybos, žardynai, aplūkai, ganyklos, net ištisos mėdės. Visa buvo aptverta toromis. O jau tų vartų, vartų buvo!

Toros buvo įvairios ir turėjo tam tikrus vardus: Džiugai:

  1. Žiogriai;
  2. Statiniai: a) lotiniai, b) lentiniai ir c) kuoliniai;
  3. Kliūbinės toros: a) žardinė, b) gulstinė ir c) pusgulstinė;
  4. Pintinės toros: a) virbinė, b) karklinė ir c) ruzginė.

DŽIUGAS

Džiugas — tai pigi ir greitai tveriama tora. Džiugais buvo džiuguojamos medės, kuriose ganėsi gyvuliai. Medėse buvo čia pat ir reikiamoji medžiaga džiugams tverti. Džiugams tverti vartojamos vien eglaitės ir labai šakotos.

Džiugas šitaip tveriamas. Nukirstas eglaites dedama ant žemės, ant ribos, kuria turi eiti džiugas, truputį prakeičiant eglaičių galus; prakeitimų vietose ir viduryje eglaičių įsmeigiama žemėn poromis mietai taip, kad virš gulinčiųjų ant žemės eglaičių susikryžiuotų; virš mietų kryžmų dedama kita eglaičių eilė.

Nudžiūvus ir nubirėjus skujoms, eglaičių šakos liekti aštrios; gyvuliui, pri­siartinus prie džiugo šakos, duria į nosį, pilšes, pilvą. Eržilai net nemė­gina brautis arba šokti per džiugą. Džiugas, kaipo tora, yra gera apsauga nuo gyvulių: galvijų, arklių ir net avių. Kiaulės, žąsys, vištos pralenda per džiugą.

ŽIOGRIS

Žiogris, kaipo brangesnė tora, nebuvo vartojama laukams, pievoms tverti, tik sodyboms, sodnams, gėlių darželiams ir daržams. Žiogris skaitėsi graži tora, be to liūdi jo ūkininką esant rūpestingą ir tvarkingą. Žiogris esti gera apsauga nuo smulkiųjų gyvulių: kiaulių, avių ir ožkų; taipogi ir nuo paukščių; višta per žiogrį nepralys ir bijos per žiogrį lėkti arba ant jo nutūpti.

Žiogriams tverti vartojamos eglašakės. Žiemos metu eglašakės nuvaloma nuo skujų, žievių ir sukapojamos į vienodą ilgį. Taip pagamintos eglašakės vadinamos žiogriais (aukštačiuose — tainais. Red.). Sako­ma: žiogrių pasigaminau visam kiemui; arba: žiogrį pasiėmęs, iš­traukęs (iš tvoros — žiogrio) pie­meniui, gyvuliui šonus ištalžė. Žie­mos metu pasigaminama ir kita žiogriui tverti medžiaga, kaip va: kartės ir štulpeliai. Kartėms čia vartojama eglaitės, pušaitės, labai retai beržiukai, apušaitės. Štulpeliams — ąžuolas, eglės, pušys; toks medis, kuris mažiau pasiduoda puvimui.

Pašalui išėjus iškasama duobės štulpeliams; per štulpelių skyles, tam tyčia iškaltas, prakišama kartės; tarp karčių pinama žiogriai.

Žiogris džiugas
Žiogris. Džiūgas

STATINYS

Statiniui tverti vartojama medžiaga: lotai, lentos ar puslentės ir kuolai (žem. kunlai).

Seniau geležis buvo brangi. Todėl statiniui tverti buvo vartojamos me­dinės vinys, daugiausiai ąžuolinės arba uosinės.

Statiniai daugiausiai buvo vartojami miestuose ir miesteliuose; kaimuose rečiau vartojami; čia statiniu tveriami buvo gėlių darželiai, sodnai, kiemai ir sodybos.

Lotų statinis. Per 1,3 ar 2 sieksniu, labai retai rečiau, įkasama žemėn štulpeliai. Štulpeliai būdavo daugiausiai ąžuoliniai, rečiau pušiniai ar egliniai; jie būdavo ar pietiniai ar ta-šytiniai. Toj štulpo dalyje, kuri styrojo lauke, buvo iškalama po dvi ketvirtainiški skyli, per kurias buvo prakišamos lenktinės turėklės; tarp jų buvo sustatomi stati­niai ir perkalami medinėmis vini­mis.

Lotai statiniams buvo išpiauna­mi ši šių medžių : apušių, drebu­lių, topolių, jovarų ir eglių ar pušių, labai retai iš ąžuolų ar uosių.

Vieton lotų būdavo vartojamos tos pačios medžiagos lentelės; kartais jos dedama arti viena prie kitos, o kartais su protarpiais, kaip lotiniaį statiniai, kartais prakartėmis vienas ant kitų; tokiais atvejais statinio turėklės arba šalinės nepraeina per stulpelių skyles, bet prikalamos iš šonų. Toki torą yra ištisinė, be plyšių.

Statiniai, lotiniai ar lentiniai buvo dažomi, dažniau šviesiais dažais, rečiau spalvotais dažais.

Kuoliniai statiniai. Kuoliniai (lazdiniai? R e d.) statiniai buvo trejopi:

  1. apvalių kuoliukų statiniai,
  2. mietų statiniai,
  3. skaldytų torų statiniai.

Apvali kuoliukai, aukščio apie pusė sieksnio, pasmailintuoju galu sukalami į žemę; apačia jų per dvi pėdi išpinama kliūbais; viršutinė dalis taipgi pėdos platumo juosta išpinama karklo kliūbais, arba žilvičiais arba ruz­gomis.

Mietų statinis panašus kuoliniam statiniui, taip pat išpinamas karkliniais ar žilvitiniais kliūbais; mietų statinis esti aukštesnis.

Kuoliniam statiniui vartojamos skaldytos ar apvalios toros, daž­niau ąžuolinės, rečiau eglinės. Šios rūšies statiniai būna aukšti – 1,5 ir net 2 sieksnių. Tokiais statiniais tveriami sodnai ir kiemai; per tokius statinius nelengva vagišiams įkopti. Ir šios rūšies kuoliniai statiniai yra dvejopai tveriami.

Įkasami žemėn aukšti stulpai, kuriuose kiekviename yra prakaltos po dvi skyli; per tas skyles prakišama eglinės žardės. Atatinkamo ilgumo žar­dės, kurių storgaliai pasmailinami, smeigiamos žemėn ir prie skersinių žandžių karklo kliūbais prikliūbuojami.

Toriniui statiniui taipogi įkasami stulpai, per kuriuos dviejose vietose prakišamos žardės; tarp tų žardžių kryžmai dedamos toros, kurių vienas galas, nusmailintas, kalamas žemėn. Šios rūšies torą galima dar regėti Daubėnų kai­me, Darbėnų vai. (Kreting. ap.).

Statitniai
Statitniai

KLIŪBINĖS TOROS

Kliūbinėmis toromis vadinamos tokios, kurių tvėrimui vartojami kliūbai. Kliūbams naudojamas kadagis, karklai, jaunų ąžuolukų, arba beržukų šakos, kai kada ir eglašakės; eglašakės yra trapios ir greit lūžta.

Tveriant kliūbinę torą, pirma susmeigiama žemėn mietai poromis, kurie tam tikru būdu surišami kliūbais. Ant kliūbų jau dedamos toros.

Žardinė tora. Žardinei torai tverti vartojama žardės, t. y. ilgos egli­nės, pušinės kartės. Jeigu žardės pasitaiko storos, tai jos skaldoma pusiau ir net į keturias dalis. Čia mietai smeigiami poromis ir taip toli vieni nuo kitų, kaip ilgos žardės turima. Žardinėse torose vartojama po dvi žardi, labai re­tai po tris.

Šios rūšies toros vartojamos aptverti: diendaržiams, ganykloms, kame ganosi arkliai, galvijai. Dažnai tokios ganyklos ir vadinama žardynais.

Gulstinė tora. Gulstinė tora tveriama panašiu būdu, kaip ir žardinė, čia vartojamas toros skaldytos ir ne tokios ilgos, kaip žardės. Toros dedamos tankiai viena ant kitos, kad per tarpus nepralįstų smulkūs gyvuliai ir paukščiai.

Gulstinės toros kai kur Žemaičiuose vadinamos gudiškomis.

Pusgulstinės toros. Mėgiamiausios ir labiau prasiplatinusios Žemaičiuose tai pusgulstinės toros. Svietą mačiusių tvirtinama, kad tokių torų (pusgulstinių) nerasi visame pasaulyje; tik Rusuose Vologdos gubernijoje tokių esama.

Tiesa, jos nepigiai tveriamos. Bet patogios tuo, kad pačios toros, t. y. pati medžiaga, nereikalauja jų vienodo ilgumo; lengvai sutaisomos, patvarios, apsaugoja nuo smulkių gyvulių; galvijai, arkliai prisibijo per jas šokti, net viš­tos nelekia per jas dėl to, kad jų viršus nelygus. Nepatogios jos vienu atžvilgiu, būtent, joms reikalinga daug mietų.

Gulstinėmis toromis žemaičiai tvera savo sodybas, daržus, sodnus, kiemus.

Kliūbinės toros
Kliūbinės toros

PINTINES TOROS

Pintinės toros tvėrama ten, kame turima daug virbų, kaip tai: alksnių, karklų, beržukų, žilvičių. Jos yra pigios ir greitai tveramos.

Virbinė tora. Tverant virbinę torą vienon eilėn susmeigiama mietai, tarp kurių pinama virbai.

Virbinė tora yra gera apsauga nuo smulkių gyvulių: avių, kiaulių, ir paukščių: žąsų, ančių ir vištų.

Karklinė tora. Karklinė tora dažnai tyerama panašiai, kaip ir virbinė tora. Kadangi karklai yra valkūs, tai iš jų tveramos toros gražiau ir savotiškai. Tarp verbalinės toros ir karklinės toros gal būti toks skirtumas, kaip yra skirtumas tarp gulstinės ir pusgulstinės toros. Taigi karklinė tora labiau šiuo atve­ju panaši pusgulstinei torai. Karklinėje toroje tankiau susmeigiami mietai, tarp kurių savotišku būdu pinama karklai, bet dvejopu būdu:

  • Vienu atveju karklų storgaliai eina žemyn, o ražai viršun.
  • Antru atveju ražai eina žemyn, o storgaliai viršun.

Karklinė tora dažnai tverama nedideli gardeliai, kuriuose ganosi veršiukai, žąsys su žąsyčiais ir panašūs smulkūs gyvūnėliai ar paukščiai.

Ruzginė tora. Medžiaga ruzginei torai tverti vartojama ruzgas, t. y. ar žilvyčių vytelės, ar kiti jauni medeliai, arba jų šakos. Ruzginė tora tverariama keleriopai. Vienu atveju: susmeigiama ploni kuoleliai per pėdą, retai per 3 ar 3 pėdas; imama žilvičio vytelės, kurios panašiai šniūrui suvejama ir tokiomis tarp kuolelių savotišku būdu pinama, panašiai, kaip karklinė tora. Kitu atveju: susmeigiama vienon eilėn kuoleliai, prie jų žilvyčių kliūbais rišamos plonos trijų eilių kartelės; tarp tų kartelių pintiniu būdu dedamos mezgos, dažnai storgaliai įsmeigiama žemėn.

Pintinės toros
Pintinės toros

Ruzginės toros buvo naudojamos nedideliems gardams aptverti. Todėl daž­nai tokie gardai buvo vadinami ruzgardžiai. Klaipėdoje viena gatvė va­dinama Ressgarden strasse . Vargiai kas bežino, kad šita gatvė kitą kartą vadinosi: Ruzgardžio gatvė, nes ji veda tiesiai į Klaipėdos miesto ruzgardj, kame ir šiandien randasi miesto savivaldybės ūkio įrengimai.

P. Budkus. “Gimtasai kraštas” 1936 nr. 9.

3 KOMENTARAI

    • Apie 1886 metais, tai yra panašiu laikų apie kokį kalbama šiame straipsnyje, kaip plati Žemaitija — visuose jos užkampiuose buvo sakoma tora, o ne tvora. Ir seniai aukštaičiai tikrina, kad senovėje ir aukštaičiuose buvę sakoma toros, o ne tvoros. Tvora — tai mūsiškių kalbininkų padaras, atsiradęs podraug su lietuviškais laikraščiais. Jeigu iš sėdu, sėsti yra soda, iš svadinu, svadinti yra sodnas, tai ir iš tveru, tverti tur būti tora. Tokia jau lietuvių kalbos logika

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia