Padubysio valsčiuje, o ypač apie Kurtuvėnus, dar ir dabar yra dideli miškų plotai. Tad suprantama, kad gyveną prie girių gyventojai, tarp kitko, versdavo­si ir žvėrelių gaudymu kilpomis arba medžiodavo. Smulkiuosius žvėrelius gaudydavo kilpomis daugiau vaikai bei piemenys, nors ir suaugę pusėtinai šiuo už­siminėjo. Šioje apylinkėje gaudydavo veik visus smulkesnius ir stambesnius žvė­relius, o taip jau ir veik visus smulkiuosius paukščius, neaplenkiant ir žvirblių.

Vilkų gaudymas. Juos sugaudavo, kasdami vilkduobes. Šioje apylinkėje, ypač seniau, buvo daug vilkų, kurie nemaža pridarydavo nuostolių gyventojams, išpiaudami bandas ir žiemos metu baugindami juos, kai tekdavo kur per miš­kus keliaut. Todėl į vilkų išnaikinimą čia ypatingai buvo kreipiama dėmesio. Susiburdavo visi ir, vadovaujant prityrusiems medžiotojams, dažnai suruošda­vo „vilkų ablavas”. Tuo būdu pasisekdavo bent dalimi vilkus apmažint ar bent juos išvaikyt. Be to, patys gyventojai, taip jau ir kiekvienas atskirai juos nai­kindavo vilkduobėmis (XI lent., pav. 1). Vilkduobės būdavo kasamos kur daugiausiai mėgdavo vaikščiot vilkai, ką parodydavo „vilkų takai” bei jų pėdos. Iškastą duobę pasistengdavo gerai maskuot, kad nebūtų žymių, baugi­nančių vilkus. Duobę kasdavo apie 2 metrus gilumo. Viduj įsmeigdavo kartelę, kuri išsikišdavo iš duobės bent kokį pusmetrį ar ir daugiau ir prie kartelės pri­rišdavo žąsį arba antį, kurios turėdavo priviliot vilkus. Duobę užtaisydavo tuo būdu, kad nebūtų žymu tuštumos ir kad greit įgriūtų, vos užlipdavo vilkas. Ant duobės dėdavo plonas lazdines karteles, apmėtant jas eglėšakiais ir, žiemos metu, dar užbarstant sniegu. Taip jau stengdavosi panaikint visas žmogaus pėdsakų žymes, užbraukiant jas sniegu. Tuo būdu, kaip pasakojama, visada sugaudavo vilką, kurį vyrai užmušdavo kuolais ir jo kailį parduodavo.

I lentelė
I lentelė. Įrankiai gaudyti. 1. vilkams. 2. paukščiams. 3. kurapkoms

Barsukų gaudymas. Barsukai buvo gaudomi trim būdais: leidžiant urvan šunį, kasant urvus ir specialia kilpa, pritaisyta ant tam tikros svirties. Pasta­rasis būdas dar ir dabar tebevartojamas.

Gaudant su šunimi, pirmiausiai surasdavo antrąją urvo angą. Vienon skylėn leisdavo lyst šuniui, kuris lodavo užuosdamas žvėrelio kvapą ir, lysdamas kas kart vis gilyn, barsuką varydavo iš urvo pro antrąją išeinamąją angą, kur lauk­davo sustoję bent keli vaikėzai ar vyrai su kuolais ir, lendant barsukui oran, jį užmušdavo.

Antrasai būdas kiek panašus į pirmąjį, bet gaudant nebūdavo naudojamas šuo. Taip jau stengdavosi pirmiausiai surast antrąją išlendamąją barsuko an­gą, kas nebūdavo taip jau lengva, nes barsukai mėgsta ją gerai paslėpt. Išeina­mosios angos ieškojimas buvo atliekamas tokiu būdu. Radus įlendamąją skylę, tuojau ilgu ir smailiu kokiu geležgaliu ar štempeliu badydavo žemės pavir­šių virš urvo ir, vis uždurdami tuštumą, surasdavo urvo kryptį ir susekdavo antrąją angą. Kai tatai jau būdavo padaryta, tada vieną skylę gerai užkimšda­vo virkščiomis, šiaudais arba velėnomis ir, kad neprasiveržtų barsukas, užrisdavo akmenimis. Prie antros angos laukdavo iki lys barsukas ir, vos jam iškišus gal­vą, tuojau užmesdavo ant akių ir galvos švarką, kad barsukas negalėtų kram­tyt, kandžiot ir jį užguldavo ir užmušdavo.

Tretysai barsukų gaudymo būdas yra kiek daugiau komplikuotas, reikalau­jąs specialių įtaisymų kilpai. Daroma taip. Suradus antrąją angą, apsižiūrima, ar nėra kur kokio netoli augančio medelio, pav., beržiuko ar eglaitės. Medelio viršūnėje pririša sulig horizontalia padėtimi kartį, kurios viename gale yra pri­rišta nudrykusi žemyn kilpa, daeinanti iki barsuko angos, o kitame gale stipro­ka virvutė, taip jau nudrykusi žemyn. Viela paprastai nuo karties eina storesnė, bet gale, kur yra kilpa, ji padaryta iš plonesnės, lankstesnės vielos; kilpa pri­dedama prie angos ir laukiama, kada išlys barsukas. Žinoma, taip laukiama šis tas darant, kad jis veikiau išlystų, nes šiaip vargu ar būtų galima jis sulaukt. Šis darbas dažniausiai daromas tryse. Vienas kūrina kitame angos gale ugnį, mesdamas jon kuo daugiausiai įvairių šiukšlių, lapų, drėgnos žolės etc., kad tuo būdu daugiau rūktų dūmų, kurie, gerai traukiami kiauros angos, troškina barsuką ir verčia jį kuo veikiausiai lyst oran. Kitas laukia prie svirties, laikydamas rankose virvę, o tretysai kur pasislėpęs netoli angos. Bar­sukas, lysdamas oran, būtinai įkliūva kilpon, ir tada už virvės patraukia svir­tį žemyn ir tuo būdu barsuką iškelia oran ar „pakaria”; vėliau jau užmuša.

Barsukus gaudo dėl jų kailio ir taukų. Iš kailio siuva kunigams terbas, rei­kalingas kai kam sudėt važiuojant prie ligonių, siūdavosi žiemines kepures arba kailį parduodavo. Taukus sulydydavo. Jais tepdavo kinkymus, kad suminkšti­nus, nes barsuko taukai esą nepaprastai „gryni”, riebūs ir gerai minkštiną odas. Barsuko taukus naudodavo ir vaistams, jais trindami skaudamas kūno dalių vietas.

Lapių gaudymas. Tarp kitko, lapes dažnai nuodydavo. Nuodus namie ne­mokėdavo pagaminti, bet pirkdavo vaistinėse. Nuodus sutaisydavo su riebalais, dažniausiai kiaulienos ar žąsienos taukais į riešuto kevalą, kurį prieš tai pragręždavo ir prileisdavo sutaisytų su nuodais riebalų. Riešutų primėtydavo ten, kur dažniausiai užsilaiko arba vaikščioja lapės. Tuo būdu lapes nuodydavo tik žiemos metu, nes vasarą būdavo pavojaus nunuodyt ir naminius gyvulius juos ganant. Taip jau nemėtydavo užnuodytų riešutų ir arčiau namų, nes nusinuo­dydavo šunys ir kiti gyvuliai. Dabar šis jau būdas retai bepraktikuojamas.

Žvirblių ir balandžių gaudymas. Gaudyt žvirbliams buvo praktikuojama trys būdai: su bučiu, su kratilu ir kilpomis. Daugiau buvo praktikuojamas pir­masis būdas su bučiu.

Bučių pritvirtindavo prie galutrobio ar daržinės užgalio išpiautos sky­lės. Dažnai prikaldavo karteles, ant jų padėdavo bei pririšdavo paprastą žuvims gaudyt bučių, išpintą iš vytelių ar siūlų. Daržinės paliepius gerai užkamšyda­vo ir užtaisydavo visus didesnius plyšius ir skyles. Tarpangy pabarstydavo grū­dų ir daržinės duris palikdavo atviras. Kada sulėkdavo nemažas būrys žvirblių, tykiai, užsislepiant už durų, staiga jas uždarydavo, ir uždarytus žvirblius imda­vo viduj blaškyt kokia pečluoste ar šiaip ant ilgo koto pririšus kokių šakų. Tuo būdu blaškomi žvirbliai, matydami šviečiančią angą, pro ją sulysdavo bučiun.

Žvirblius su kratilu gaudydavo šiuo būdu. Daržinėj taip jau priberda­vo grūdų, bet tik viename lopiny, būtent, po kratilu, kuris būdavo paremiamas pakiliau nuo žemės ant dviejų pagaliukų taip, kad kratilas vos laikydavosi. Prie pagaliuko būdavo pririšama ilga plona virvelė ar siūlas, išeinąs toli kie­man (I lent. pav. 2). Kada sulėkdavo žvirbliai, siūlą staiga patraukdavo ir žvirblius uždarydavo po nukritusiu ant jų kratilu.

Tretysai būdas — tai gaudymas kilpomis, kurias raizgydavo iš stip­resnių lininių siūlų ant daržinės skersbalkių, nes žvirbliai mėgsta ten sutūpt.

Tuo būdu taip jau nemaža pasisekdavo sugaut žvirblių.

Žvirblius gaudydavo išimtinai dėl maisto. Juos „šmožydavo” su lašiniais, pridedant „priemokų”: cibulių, pipirų, smetonos…

Balandžius gaudydavo su kratilu. Tik kad geriau juos suviliot, vietoj grūdų paberdavo žirnių.

Varnų ir šarkų gaudymas. Varnas gaudydavo nuodijant, dažniausiai „gry­buku”, kurį sutarkuodavo ar suskusdavo, „sukaišdavo” peiliu ir į tuos miltelius „pasūdydavo” ar jais apibarstydavo kąsnelį mėsos, kurią lauke kur nors pri­rišdavo prie įsmeigto žemėn pagaliuko ant stipriaus lininio ar kanapinio siū­lo, kad varna nepabėgtų kur su mėsa ir kad „apsvaigtų” čia pat. Nuo grybuko varnos visiškai nedvėsdavo, bet laikinai apsvaigdavusios. Tada ją paimdavo ir, jei varna nebūdavo dar persenusi, ją šmožydavo, nes tik jaunesnės varnos mė­sa tetinkanti valgiui. Senas varnas mesdavo šalin, ir laukdavo kada jaunesnė „apsvaigs”.

Šarkos dažnai mėgstančios sukinėtis apie namus ir gert kiaušinius, užtikus kur daržinėse vištų padėlius. Jas gaudydavo geležiniais spąstais, kur įdėdavo kiaušinį. Spąstai būdavo užtaisomi taip, kad, kertant šarkai snapu į kiaušinį, jie ūmai prispausdavo jai galvą. Tuo būdu išnaikindavo įjunkusias šarkas.

Kiškių gaudymas. Kiškius gaudydavo kilpomis ir dar medžiodavo. Kilpas darydavo iš plonos ir labai lanksčios vielos; kilpas pririšdavo kur prie obelaitės ar kur pakrūmy prie alksnio ir kito kokio krūmo. Kad juos geriau suviliot, pabarstydavo dobilų lapelių. Tuo būdu būdavę dažnai pagaunama kiškių.

Antrasis būdas — šaudymas šautuvu, iškištu per langą. Už lango, jei būdavo — dažnai sodnely, kur yra obelaičių, pribarstydavo dobilų ir iš vi­daus, iškišus šautuvo vamzdį pro langą laukdavo kiškio ir jį nušaudavo.

Tetervinus taip jau šaudydavo, tik, žinoma, juos nepriviliodavo, bet pakrūmiais, užsislepiant, slinkdavo į juos. Dažniausiai juos medžiodavo pavasariais, kada jie burbuliuoja: „parduosiu kailinius — pirksiu pačią”.

Kurapkų gaudymas. Kurapkas gaudydavo, o dar ir dabar tebegaudo kilpo­mis, su lankų pagalba, kur tos kilpos įtaisomos (I lent. pav. 3).

Sulenkia apie 1 m. diametro lazdinį ir iš eglėšakio lanką ir kryžiškai priri­ša įtempiant dvi virvutes, į kurią įsuka daug ašutinių kilpų. Tokį lanką paguldo žemėje kur lauke ir apiberia, kad nesimatytų, sniegu, o ant jo viršaus pabarsto ruginių, avižinių ar sėmenų pelų. Kad pelus nenupustytų vėjas, juos sudrėkina. Kurapkos, bekapstydamos pelus, įkliūva kilposna.

Špokus bei varnėnus išimdavo iš lizdų. Tą darydavo dažniausiai piemenys, nors ir suaugę tuo užsiiminėję. Nužiūrėję, kur drevėse yra lizdų, palipdavo ir, atsiraitę rankovę, išimdavo. Šios rūšies paukščius taip jau čirškindavo.

Šeškų gaudymas. Gaudyt šeškams būdavo praktikuojama trys būdai: spąs­tai ir du būdai su kilpomis.

Spąstai būdavo, kaip ir kitur, medinės dėžutės užkrentančiais galais. Į vidų dėdavo mėsos ar kiaušinių.

Vienas su kilpa gaudymo būdas — lygiai toks pat kaip ir barsukų su kilpa, pritaisyta prie svirties. Antrasis būdas taip jau panašus, tik jau be svirties, kuri žvėrelį „karia”. Suradus šeškaus urvo antrąją išlendamąją angą, viename gale kuriama ugnelė ir baidomas šeškus dūmais. Kilpos galas laikomas ranko­je ir laiku patraukiama kilpa, kad užsiveržtų. Piemenys randa nemažą sau pra­mogą, „varydami” šeškų „namo”. Plona vielelė apsuka aplink kaklą taip, kad liktų ilgoki vielos galai iš šonų, už ko du nusitveria ir veda šeškų, o tretysai, kad geriau eitų, jį paplaka botagu.

Žinios gautos iš Augio Broniaus, Pamatlindžių k., Padubysio vl. Apie 70 metų amžiaus.

PALIKTI KOMENTARĄ

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia