Paimti į žygį batai, kaip jau buvo kalbėta anksčiau, turi būti iš anksto padėvėti, stiprūs, neperšlampami ir turėti pakankamai storus padus. Pageidautina avalynė odiniais padais o ne guminiais, kadangi guma nepraleidžia oro, kojos prakaituoja ir šunta. Į batus su guminiais padais reikia įdėti minkštus, gerai drėgmę sugeriančius vidpadžius. Batai su padais iš purios gumos gali būti rekomenduojami be jokių sąlygų kelionėms. Guminiai sportiniai bateliai žygiavimui maršrute taip pat nerekomenduotini dėl tų pačių priežasčių, kaip ir batai su guminiais padais, bet juos galima avėti stovyklavimo metu. Kai kada jie naudojami laipiojant sausomis uolomis. Odiniai arba brezentiniai bateliai, kaip žygio avalynė, gali būti vartojami tik trumpuose ir lengvuose maršrutuose. Batų galai turi būti apvalūs arba kvadratiniai, bet jokiu būdu ne smailūs.
Keliaujant kalnų vietove gerai naudotis slidinėjimo, kalnų arba aukštų kalnų batais, kurie geriau apsaugoja koją kalnų sąlygomis. Kad batai būtų tvirtesni ir neslystų, prie jų padų ir kulnių prikalamos specialios vinys su piramidinėmis galvutėmis arba aukšti geležiniai kabliukai.
Turistas turi atidžiai prižiūrėti savo avalynę. Prieš kelionę ir keletą kartų maršruto metu batai turi būti ištepti tam skirtais specialiais tepalais. Ištepus, oda išlieka sveika, pasidaro minkšta ir nepraleidžia vandens. Poilsio metu reikia apžiūrėti avalynę ir laiku atlikti atsarginį remontą.
Tepti reikia sausus batus, ir ištepus jie padedami šiltoje, bet ne karštoje vietoje, kol tepalas įsigeria į odą. Tačiau nereikia statyti batų arti laužo. Jei batai yra šlapi, juos reikia kiek galint greičiau išdžiovinti. Ant laužo arba ant krosnies avalynės džiovinti negalima, nes nuo aukštos temperatūros sukietėja ir sutrūkinėja oda. Džiovinti batus reikia pavėsyje, vėjuje, sausoje patalpoje arba šiek tiek toliau nuo laužo. Pastaruoju atveju, juos geriau pridengti plonu skudurėliu.
Ankšta arba per didelė avalynė žygiui netinka: pirmoji trikdys kraujotaką, spaus koją ir dėl to greitu laiku nebus galima eiti; antroji, besismaukydama ant kojos, gali lengvai ją pratrinti. Batai kalnų maršrutams turi būti šiek tiek didesni, negu paprastai, kad galima būtų apsiauti dvi poras storų kojinių, kurios apsaugos koją nuo nutrynimo net sunkaus maršruto metu. Kad nebūtų trinama koja, geriau apsiauti vilnones kojines, kadangi jos geriau sugeria drėgmę ir koja visada lieka sausa.
