Žygių slidėmis taktika

Lygumoje keliauti lengviausia. Svarbu, kad grupė neišsibarstytų, šliuožtų vorele 3 – 4 m atstumu vienas nuo kito. Dalyviai vorelėje paprastai išdėstomi to­kia tvarka: vedantysis, vienas pajėgus grupės na­rys, silpniausi grupės nariai ir gale stipriausieji bei galinis arba paskutinysis.

Esant giliam ir puriam sniegui, patartina 2 – 3 gru­pės nariams palengvinti kuprines ir leisti pakaito­mis jiems minti vėžes. Tada galima išvystyti 3 – 3,5 km/val greitį. Pučiant žvarbiam vėjui, per plynes šliuožti reikia greičiau. Jei vėjas pučia stačiai į vei­dą, plynę geriau įveikti įstrižiau, kiek nusisukant nuo žvarbaus vėjo.

Miške ir taigoje

Miške ir taigoje puraus sniego visada apstu. Jei grupė didelė (10 – 12 žmonių), patartina kas rytą dalį turistų (3 – 5) su lengvesnėmis kuprinėmis iš­siųsti žvalgyti kelio ir minti vėžių. Ši grupė turi būti organizuota, drausminga, o jai vadovauti privalo prityręs turistas. Kiti turistai po 1 – 1,5 val sutvarkę stovyklos vietą, juda jau paruoštomis vėžėmis. Prieš sustojant pietauti, abi grupės susijungia. Po pietų grupės vaidmenimis pasikeičia. Antroji į numatytą nakvynei vietą atvyksta 1- 1,5 val. anksčiau už pirmąją, ruošia vakarienę, įrengia stovyklą. Todėl reikia, kad toji grupė turėtų lengvesnes kuprines, palapinę, krosnelę ir maisto gaminimo priemones. Tokia taktika per dieną nušliuožiama 8 – 10 km daugiau, negu šliuožiant visiems kartu. Bet reikia apgalvoti, kad dėl blogo oro ar pūgos grupė nepasimestų viena nuo kitos.

Miške sutinkamas išvartas reikia peržengti šonu. Bandant peržengti tiesiai, dažniausiai sulaužomos slidės arba prasmengama į purų sniegą ar tuštumą po rąstu. Jei tokios kliūtys aukštokos ir jas apeiti toli, geriausia ant jų atsisėsti, paskui, atsirėmus lazdom, perkelti pradžioje vieną, o po to ir kitą koją. Grioviai perlipami taip pat šonu.

Šliuožiant per krūmus

Šliuožiant per krūmus, atstumą tarp dalyvių būtina padidinti iki 5 – 6 m. Palinkusias nedideles šakute reikia užminti ir peržengti skersai. Dideles šaka apeiti. Krūmuose, ypač prietemoje, saugotis kilpų t. y. galais prie žemės prišalusių šakų. Iš paskos einančius draugus įspėti, kad, įkišę į jas koją, jie nepargriūtų. Vengti eiti per nedidelius sniego kupstus nes tai sniegu užnešti jauni medeliai ar šakos ir nuo slidininko svorio jos linksta, atverdamos pridengtą tuštumą.

Ypač atsargiai važiuoti pelkių, upių, ežerų ar įlankų ledu. Vandens telkinių pakrantėse lieka neužšalusios, dažnai sniegu užneštos properšos. Jų daug upėse, kurių krantai statūs. Ant ežero ar upės lede užeiti patartina ties lėkštesniais krantais. Plonas ledas ir properšos dažniau pasitaiko upių santakose taip pat prie statesniu krantų, kur suteka šaltiniai Šliuožiant ledu, atstumai tarp dalyvių padidinam iki 5 — 7 m, priekyje einantysis vadovas, baksnoda­mas lazda, bando ledo stiprumą. Šliuožiant ledu rankas iš lazdų kilpų patartina ištraukti; įlūžus stengtis lazdas padėti skersai eketės, į kraštuose esantį ledą atsiremti rankomis arba bandyti griūti ant ledo, rankas išskėtus, kad būtų kiek galima di­desnis atramos plotas. Antruoju einantysis privalo turėti virvę. Pirmajam įlūžus, jis įspėja kitus, įlūžusiajam meta virvės galą. Trečiasis vorelėje, palikęs savo kuprinę, turi gulom ant slidžių prišliaužti prie įlūžusiojo ir padėti jam išlipti. Įlūžusiam patartina nesiblaškyti ir neapdaužyti eketės kraštų, nes tada draugams bus sunkiau prislinkti. Tuo metu kiti gru­pės nariai pasuka į krantą ir ten sukuria laužą bei paruošia sausus drabužius persirengti. Tik apsitrynus ir išdžiūvus prie laužo – persirengti.

Sušlapus slidžių pavažoms, jas nuvalyti lygiu, bet ne aštriu metaliniu daiktu: šaukštu, peilio geležtės antra puse ir kt.

Mažus (1—3 m pločio) upokšnius, kurie net per speigus neužšąla, patogiausia peršliaužti sniego pus­nių „tiltu”: kad ir įlūš storas sniego sluoksnis, bet slidės liks sausos.

Atšlaitėmis

Sudėtingiausia šliuožti atšlaitėmis. Leidžiantis atšlaitėmis, tarp dalyvių turį būti 25 – 30 m tarpai. Nešliuožti arti medžių, didelių krūmų, akmenų, uolų atplaišų, nes už jų gali užsikabinti kuprinė ir, neiš­laikius pusiausvyros, teks griūti. Nugriuvus patarti­na įspėti draugus ir iš vėžių skubiai pasitraukti.

Vėžės daromos pagal vadovo nurodymą. Pirmuoju važiuoja turistas, gerai žinantis kalnų slidinėjimo technikos elementus. Nusileidus negalima sustoti, o būtina pavažiuoti į priekį — išnaudoti įgautą pagrei­tį ir kitiems praminti vėžes. Mažai įgudusiems turis­tams labai stačiuose nusileidimuose ir visiems ki­tiems besileidžiantiems grupės gale patartina važiuo­ti kiekvienam nauja vėže, kad mažiau slystu, arba viena slide sena vėže.

Stačiuose šlaituose griūti, ypač nemokant, yra la­bai pavojinga. Griūnama užvažiavus ant užpustytų kelmų, krūmų ar akmenų, nevienodo tankumo snie­go dangos (supustyto, sušalusio ir puraus) ruožų. Antrajam galima važiuoti tik tada, kai pirmasis pa­siekia šlaito apačią.

Bemiškėje zonoje

Bemiškėje zonoje dažniausiai kelionės rengiamos balandžio – gegužės mėnesiais, kada didžiąją paros dalį šviesu, šviečia saulė, ir dėl didelio išsklaidytos šviesos kiekio bei susidarančio stereotipinio vaizdo sunku orientuotis. Neretai atstumai sniego dykumo­je atrodo neįprastai ir neįpratusį klaidina. Kalnas iki kurio atrodė pavyks nueiti per pusdienį, pareika­lauja poros parų kelio, o milžiniška uola labai toli pasirodo esanti žemesnė už žmogų ir visiškai čia pat

Trasos pasirinkimas ir žvalgyba

Sudarant maršru­tą pagal žemėlapį, sunku numatyti visas kelionės smulkmenas. Kelionės metu maršrutas patikslinamas. Tik gerai pasirinkus maršrutą ir jį patikslinus, gali­ma sėkmingai įvykdyti dienos užduotį. Kelionės pra­džioje vengti stačių pakilimų ir nusileidimų, nes kuprinių svoris didelis. Geriau daugiau kelio, bet mažiau nuovargio.

Miške kelią geriau pasirinkti tarp retų medžių ir be krūmų. Nevėjuotą dieną geriau eiti atviromis vietomis — ten sniegas kietesnis, neklimpstama. Šlaituose ir kalvotoje vietoje stengtis be reikalo ne­prarasti aukščio. Norint pasitikslinti judėjimo kryptį ar susiorientuoti paklydus, kelis grupės dalyvius (geriausia po du) pagal žinomą orientyrą spėjama kryptimi pasiųsti žvalgybon. Jiems būtina paskirti realų kontrolinį laiką, kurio dalyviai turi griežtai laikytis. Praslinkus kontroliniam laikui, skubiai or­ganizuoti gelbėjimo darbus. Artėjant pūgai ar pūgos metu, į žvalgybą siųsti bet kurios sudėties grupę kategoriškai draudžiama.

Bemiškėje zonoje, skirtingai negu taigoje, patarti­na vidurdienį dviem valandoms sustoti pietums — karšta kava palapinėje ir poilsis. Per tą laiką saulėje pradžiūsta palapinė ir ant rogučių padžiauti mieg­maišiai.

Orientavimosi savybės ir kelio nužymėjimas

Ke­liaujant reikia visą laiką sekti, kurioje maršruto vie­toje esi. Atkreipti dėmesį į tai, kas vietovėje nuo vasaros iki žiemos keičia aplinką. Pavyzdžiui, žiemą važiuojama tiesiai, nedarant kelio vingių aplink pel­kes; per upes važiuojama ledu, nesukant tiltų link. Yra kelių, kuriais važiuojama tik vasarą arba tik žiemą. Pažymėtini žiemos rogių ir mašinų keliai.

Žiemos keliai dažniausiai paženklinami, t. y. pažy­mimi, kad, užpusčius sniegui, keliautojas nepaklystų. Atviroje vietoje statomos kartys su viršuje pririš­tom šakom arba trikojai, o miške ant medžio iš kelio pusės nutašomas žievės lopelis. Tundroje orientuotis dar sunkiau, nes atviros kalvos ir lygu­mos susilieja, o upelių labai daug. Tada pagrindine orientavimo priemone yra kompasas. Didelių šalčių metu kompasą geriau laikyti šiltoje vietoje, nes su­šalęs rodo netiksliai. Orientavimui patogu naudoti slidžių vėžių kryptį.

Vadovui

Vadovui patartina kiekvieną vakarą po vakarie­nės analizuoti dienos nueitą etapą, apsvarstyti draus­mės pažeidėjus.

Svarbiausius klausimus vadovas svarsto kartu su grupe, tačiau sprendimas gali būti priimtas jo paties nuožiūra. Vadovui svarbu derinti kolektyvo ir savo nuomones.

Grupės vadovui nebūtina visada eiti pirmu. Eida­mas vorelės viduryje, jis geriau jaučia grupės narių nuotaiką, mato jų savijautą.

Šiaurėje žmonės kiek kitaip mąsto, kitaip suvokia aplinką. Labai svarbu neprarasti nuovokos. Visada grupę vargina, kai ilgai ilsimasi, ilgai ruošiama nak­vynė ar ardoma stovykla. Žymiai mažiau pavargsta­ma judant. Svarbu nepervertinti aplinkybių. Kol ne­matai namo ar nakvynei tinkamos vietos, niekada negalvok, kad nakvynė bus šilta ir lengva. Tai pavo­jinga. Ne vienas Šiaurės tyrinėtojas taip yra patyręs nelaimę. Šiaurės kelionėse gali dalyvauti ne kiek­vienas, nors fiziškai ir labai stiprus žmogus. Žymiai svarbiau sugebėti suprasti pavargusio draugo nuo­taiką, mokėti jam padėti, t. y. pritapti prie kolekty­vo. Tai galima pasiekti tik palaipsniui — būnant daugelio sudėtingų kelionių dalyviu ir vadovu.

Vedantysis ir jo pakeitimas

Nuo vedančiojo su­gebėjimų neretai priklauso maršruto etapo sėkmė. Keletą minučių (priklausomai nuo sniego dangos) mynęs vėžes ir rinkęs trasą, vedantysis atsistoja ša­lia vėžių, užleidžia vietą vėžes minti antrajam ir pa­laukęs, kol prašliuoš visi, stoja į galą. Geriausia, kai nurodymą pasikeisti duoda grupės vadovas, nes dau­gelis turistų mina vėžes tol, kol pavargsta.

Vėžės negiliame sniege minamos įprastu slydimu, o giliame — žingsniuojant taip, kad slidės „kulnis“ būtų prispausta prie vėžės, o priekiu nuspaudžiama.

Poilsio dienas geriausia praleisti gyvenvietėse, medžiotojų trobelėse ir pan. Į nakvynės vietą reikia atvykti anksčiau, kad būtų galima suspėti išžvalgyti ir paruošti vietą stovyklai.

Jau 20 min. pavažiavus, sustojama 10 min. susitvarkyti, nusirengti dalį šiltų kelionės drabužių. Po to patartina sustoti poilsiui kas 50 min., nusiimant kuprines (10 min.). Esant dideliam šalčiui, sustojimus 3 – 5 min. sutrumpinti. Sustojus kuprinė pastatoma ant slidžių galų, prieš tai toje vietoje sutrypus sniegą. Ant kuprinės galim atsisėsti. Nepatartina sėstis ant sniego. Sustoju 1 – 1,5 minutės, ypač raižytoje vietoje, įbedus lazdas priešais save į sniegą, pečiais atsiremti į jas kuprinę visu svoriu užvertus ant nugaros. Sustojus pietauti, užsivilkti šiltus drabužius.