Sužinosite
O kelionės vadovu gali būti tik nedaugelis. Atskiri turistai gali būti gerais dalyviais, bet jiems negalima pavesti grupei vadovauti.
Norint kelionėse išvengti nesėkmių, būtina:
- komplektuojant grupę, žiūrėti, kad dalyviai būtų vienodo pajėgumo, techninio pasiruošimo ar patyrimo. Atlikti mokomąjį žygį su nakvyne lauke;
- gerai išstudijuoti kelionės rajoną, kruopščiai parinkti ir paruošti grupės patyrimą ir jėgas atitinkantį maršrutą;
- sukomplektuoti grupei reikalingą inventorių ir aprangą;
- turėti papildomą maisto atsargą blogo oro ar nesėkmių atvejui, gerai apskaičiuoti reikalingą maisto produktų kiekį;
- griežtai laikytis numatyto kelionės grafiko;
- palaikyti grupėje sąmoningą drausmę, ugdyti kolektyviškumo ir pagalbos draugams jausmus;
- įveikiant upes, ežerus, įlankas, perėjas, lavinų susidarymo vietas laikytis visų taktikos taisyklių;
- esant šalčiams ar blogam orui, pastoviai sekti savo ir draugų savijautą. Laiku ir nedelsiant suteikti pagalbą nukentėjusiam;
- pablogėjus orui, sugebėti greitai ir gerai organizuoti stovyklą;
- laikytis kontrolinio laiko ir laiku išsiųsti pranešimus.
Dažnai laki fantazija ir noras keliauti nederinama su patyrimu ar fiziniu pasiruošimu. Pasiskaitę ar išgirdę pasakojimų apie „nepaprastas vietas”, mažai prityrę keliautojai mano, kad ir jiems nieko nereiškia tokią kelionę atlikti.
Labai svarbus vaidmuo tenka grupės vadovui. Jo patyrimas, sugebėjimas pasiekti, kad būtų laikomasi drausmės ir taktikos — technikos taisyklių, ryžtingi ir apgalvoti sprendimai užtikrina kelionės sėkmę.
Kiekvienas keliautojas turi nepamiršti, kad nesėkmės kelionėje prasideda nuo smulkmenų. Yra nemaža pavyzdžių, kai, nulūžus vienintelio kirvio kotui, pradeginus slidžių batus ir neturint atsarginių remonto priemonių, drovintis pasisakyti, jog šąla kojos, žūdavo atskiri keliautojai arba ištisos grupės.
Keliautojus labai dažnai vargina nušalimai. Ypač greitai, esant ir gana nedideliam šalčiui, šąla nosis, skruostai, smakras, ausys. Todėl būtina protarpiais tikrinti vienas kitą. Žemiau pateikiama turistų sudaryta lentelė rodo, kokiam šalčio ir vėjo stiprumo santykiui esant galima nušalti, šalčio nejaučiant.
Vėjo greitis m/sek | 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | 7 | 8 | 9 | 11 | 13 | 15 |
Temperatūra | -41 | -31 | -25 | -21 | -17 | -15 | -13 | -11 | -9 | -8 | -7 | -7 |
Esant stipriam vėjui, būtina dėvėti kaukę ir apsauginius akinius. Svarbu mokėti tinkamai apsirengti. Niekada nereikia daug prisirengti. Nuo prakaito sudrėkę drabužiai — tai pirma nušalimo priežastis. Turistinėje kelionėje beveik niekada nereikia slidinėti, apsivilkus vilnonį megztinį. Jis reikalingas tik sustojus poilsiui ar ruošiant stovyklą.
Kaip apsivilkti ir apsiauti keliaujant?
Ant apatinių baltinių užsivelkame šiltus flanelinius, o virš jų vėjo neperpučiamą palaidinę. Negalima vykti į kelionę be brezentinių vėjo neperpučiamų kelnių, po kuriomis pakanka apsivilkti vienus šiltesnius treningus. Apsiauti reikia trejomis kojinėmis: medvilninėmis, vilnonėmis iš purios suveltos vilnos, kurios negreit susidėvi, o ant jų kaproninėmis arba nailoninėmis, apsaugančiomis koją nuo drėgmės. Slidžių batai turi būti laisvi, 1 – 2 numeriais didesni. Į batų vidų reikia įdėti kruopščiai pagal dydį išpjautus 4 – 6 mm storio veltinio įdėklus. Ant batų apsiaunama antbačiais. Dėvėti storą vilnonę sportinę kepuraitę, kuria, reikalui esant, galima pridengti ir ausis. Kailinė kepurė sunki ir nuo jos prakaituoja galva. Pasiimti specialias kailines kumštines arba storas vilnones pirštines, įmovus jas į brezentines.
Tokia apranga tinka kelionei, net esant 25 – 30° šalčio. Svarbu tik, kad batai, kojinės, įdėklai visad būtų sausi. Kuprinės kišenėje pravartu turėti paruoštas sausas kojines ir įdėklus pakaitui. Batų varstukų kietai nesuveržti, nes tai apsunkina kraujo apytaką. Kai kojos šąla, reikia energingiau judėti, šokinėti, daryti staigius judesius. Jei nepadeda sausos kojinės ir net antra jų pora, tada yra viena išeitis: sukurti laužą ir prie jo ar krosnelės nuautas kojas 10 – 12 min. pakaitinti, kad susikaupusi drėgmė išgaruotų. Ši procedūra padeda peršalus, sloguojant ne savo noru išsimaudžius. Ji atliekama prieš miegą.
Sušalus kojas ar rankas, greitai ir efektingai galima sušilti, darant ranka ar koja energingus mostus švytuokle pirmyn ir atgal. Pakanka 25 – 30 mostų. Tokiu sušilimo metodu išgelbėjo sau gyvybę ne vienas Šiaurės tyrinėtojas.
Į kelionės dienos pabaigą daugelis turistų jaučia nuovargį — vieni labiau, kiti ne taip. Tai turi nepamiršti grupės vadovas ir einantysis vorelės gale. Pastarasis turi neleisti, kad kuris nors iš dalyvių atsiliktų. Būna atsitikimų, kai nuvargę turistai nutaria atsilikti, prisėsti penkioms minutėms pailsėti. Bet tai žingsnis į nelaimę: atsiskyrę nuo grupės dažnai ir sušąla. Pastebėjęs, jog kuris nuvargo, vadovas turi visą grupę sustabdyti trumpam poilsiui ir iš nuvargusiojo paimti dalį kuprinės svorio. Trumpu sustojimo metu savijautą labai pagerina karštos kavos, arbatos arba kakavos gurkšnis. Todėl kelionėje pravartu turėti termosą.
Neteisinga yra galvoti, kad sušalusiam sušilti padeda alkoholis. Yra buvę daug atsitikimų, kai “sušilę” alkoholiu žmonės žūdavo tik dėl to, kad nebejausdavo šąlamų vietų, juos apimdavo apatija, sumažėdavo reakcija.
Kalvotose ir kalnų vietovėse daug pavojų ir nelaimių pridaro lavinos. Turistai dažnai būna lavinų aukomis vien dėl to, kad mažai apie jas informuoti, o ištikus nelaimei, nemoka organizuoti gelbėjimo darbų.
Lavinos — tai sniego nuoslinkos ir griūtys. Milžiniška jėga slypi jų srautuose. Sausų lavinų greitis neretai viršija 250 – 280 km/val. Austrų glaciologas V. Fliaigas pasakoja, kad 1954 m. Dalaso mieste (Austrijos Alpės) galingos sausos lavinos oro banga permetė per pylimą ir nusviedė 80 m 42 tonų svorio geležinkelio vagoną, o 12 t elektrovežį pakėlė nuo bėgių ir trenkė į geležinkelio stoties pastatą. Tai buvo tik oro banga! Tad kokia turėjo būti pati lavina?!
Glaciologas G. Tušinskis, kruopščiai tyręs lavinas kalnynuose, teigia, kad neretai lavinoms susidaryti pakanka 15 – 18° šlaito statumo ir 50 cm sniego dangos storio. Dažniausiai lavinos susidaro 30 – 50° statumo šlaituose.
Kaip susidaro lavinos?
Vėjas sniegą suplaka į tvirtą plutą. Viršum tokios patogios slysti plutos susiklosto nauji sniego sluoksniai. Užeina atlydys, atitirpę viršutiniai sluoksniai pavandenija ir ima šliaužti. Todėl ypač pavojinga keliauti kalnuose pavasarį, kai dažni atodrėkiai ir šviežio sniego pūgos sudaro kabančias „sniego skiauteres” – karnizus, kurie kartais nulūžta ir sukelia lavinas ne tik užvažiavus ant jų, bet ir nuo šūktelėjimo sukeltos oro bangos.
Mokslininkai lavinas skirsto pagal sniego judėjimą ir stovį. Pirmuoju atveju išskiriama: nuoslinkinės, sutekančios ir per uolas šuoliuojančios lavinos. Antruoju atveju: sauso sniego (dažniausiai tik iškritusio), drėgno (atodrėkio atitirpintas) ir šlapio sniego (permirkusios nuo tekančio vandens ar lietaus) lavinos. Drėgno sniego lavinos juda lėtai, smaigalys aukštas, suverstas, o šlapio sniego lavinos nuoslinka nuo pat pradžios raukšlėjasi.
Lavinas sukelia didelės šviežiai iškritusio sniego atsargos ar supustyti karnizai. Nuoslinkos vyksta tą pačią ar kitą po pūgos, snigimo dieną. Be to, lavinas gali sukelti drėgnas oras, žemas debesuotumas, staigus atšalimas ir net skardūs garsai (šaudymas, šūkavimas, priplakimas slide bei kitos bangos). Lavinų susidarymo vietas galima susekti šlaitų papėdėse, kur susikaupę buvusių lavinų kūgiai.
Sauso sniego lavinos gali susidaryti bet kuriuo metų ar paros laiku. Lavinos dažniausiai slenka neigiamomis reljefo formomis, bet kaip tik ten būna geriausias kelias turistui.
Įvairiuose kalnynuose — įvairios lavinos ir joms susidaryti sąlygos, todėl taikyti tas pačias taisykles negalima.
Ne vien nuo šlaito formos ir statumo priklauso, ar gali susidaryti lavinos. V. Fliaigas teigia, kad „…nėra ypatingai pavojingų lavinomis rajonų, bet yra mirtinai pavojingos oro sąlygos ir sniego stovis”.
Kopti į šlaitus, kur gali slinkti lavinos, reikia tik tiesiai, atpalaidavus slidžių apkaustų dirželius, išnėrus rankas iš lazdų kilpų, prisirišus lavinines juostas. Būtina palikti vieną stebėtoją, o jam einant — sekti ir jį.
Patekus į laviną, elgtis šaltakraujiškai, veikti greitai ir ryžtingai. Atsidūrus viršutinėje lavinos dalyje, stengtis prasimušti į viršų, o esant lavinos viduryje — prasiirti į kurį nors šoną.
Nedidelėje lavinoje reikia išsilaikyti, užsikertant slidėmis ir praleidžiant sniegą pro save. Tuoj pat atsipalaiduoti nuo lazdų, kuprinės, slidžių. Gailėdamas vieno ar kito daikto, turistas gali žūti. Lavinos pargriautas žmogus turi stengtis išsilaikyti kniūbsčias ir daryti plaukimą imituojančius judesius.
Patekus į sausą laviną, būtina šaliku, pirštine ar megztuko apykakle pridengti burną, nosį, nes smulkios sniego dulkės gali užtroškinti. Šlapios lavinos paglemžia žmogų, jį savo didele mase suspaudžia. Bet ir suspaustam nereikia pasimesti. Stengtis pasidaryti kanalą kvėpavimui ir laukti pagalbos. Šaukti nepatartina, nes sniegas sugeria garsą ir naudos iš to maža. Labai svarbu valdytis ir tikėti, kad būsi išgelbėtas.
G. Fliaigas pasakoja atsitikimą, įvykusį 1951 metų sausio—vasario mėnesiais Heiligenbliuto apylinkėse, kur vienas austras buvo išgelbėtas, praslinkus 13 parų po užvertimo! Jis kentė šaltį, alkį, bet nuovokos neprarado.
Tik nedaugelis mūsų keliautojų yra matę lavinas, todėl jiems sunku teisingai įvertinti pavojingus ir saugius šlaitus. Jei abejojama, geriau laikyti šlaitą pavojingu ir jį apeiti, negu, trumpinant kelią ir taupant laiką, patekti į laviną. Iš pajudėjusios lavinos išsiveržti labai sunku, nes retai kas sugeba neprarasti nuovokos, sutelkti valią.