Saugumas žiemos kelionėse

Į kelionę išvykstama pailsėti, patirti malonumų, susipažinti su krašto gamta ir t. t. Tačiau reikia su­prasti, kad dėl sveikatos, menko fizinio pasiruoši­mo, užsigrūdinimo arba būdo bruožų ne visi turis­tai, nors jie ir labai to norėtų, gali dalyvauti sudė­tingose kelionėse.
Saugumas žiemos kelionėse

O kelionės vadovu gali būti tik nedaugelis. Atski­ri turistai gali būti gerais dalyviais, bet jiems nega­lima pavesti grupei vadovauti.

Norint kelionėse išvengti nesėkmių, būtina:

  1. komplektuojant grupę, žiūrėti, kad dalyviai būtų vienodo pajėgumo, techninio pasiruošimo ar patyrimo. Atlikti mokomąjį žygį su nakvyne lauke;
  2. gerai išstudijuoti kelionės rajoną, kruopščiai parinkti ir paruošti grupės patyrimą ir jėgas atitin­kantį maršrutą;
  3. sukomplektuoti grupei reikalingą inventorių ir aprangą;
  4. turėti papildomą maisto atsargą blogo oro ar nesėkmių atvejui, gerai apskaičiuoti reikalingą mais­to produktų kiekį;
  5. griežtai laikytis numatyto kelionės grafiko;
  6. palaikyti grupėje sąmoningą drausmę, ugdyti kolektyviškumo ir pagalbos draugams jausmus;
  7. įveikiant upes, ežerus, įlankas, perėjas, lavinų susidarymo vietas laikytis visų taktikos taisyklių;
  8. esant šalčiams ar blogam orui, pastoviai sekti savo ir draugų savijautą. Laiku ir nedelsiant suteikti pagalbą nukentėjusiam;
  9. pablogėjus orui, sugebėti greitai ir gerai orga­nizuoti stovyklą;
  10. laikytis kontrolinio laiko ir laiku išsiųsti pra­nešimus.

Dažnai laki fantazija ir noras keliauti nederinama su patyrimu ar fiziniu pasiruošimu. Pasiskaitę ar iš­girdę pasakojimų apie „nepaprastas vietas”, mažai prityrę keliautojai mano, kad ir jiems nieko nereiš­kia tokią kelionę atlikti.

Labai svarbus vaidmuo tenka grupės vadovui. Jo patyrimas, sugebėjimas pasiekti, kad būtų laikoma­si drausmės ir taktikos — technikos taisyklių, ryž­tingi ir apgalvoti sprendimai užtikrina kelionės sėkmę.

Kiekvienas keliautojas turi nepamiršti, kad nesėk­mės kelionėje prasideda nuo smulkmenų. Yra ne­maža pavyzdžių, kai, nulūžus vienintelio kirvio ko­tui, pradeginus slidžių batus ir neturint atsarginių remonto priemonių, drovintis pasisakyti, jog šąla kojos, žūdavo atskiri keliautojai arba ištisos grupės.

Keliautojus labai dažnai vargina nušalimai. Ypač greitai, esant ir gana nedideliam šalčiui, šąla nosis, skruostai, smakras, ausys. Todėl būtina protarpiais tikrinti vienas kitą. Žemiau pateikiama tu­ristų sudaryta lentelė rodo, kokiam šalčio ir vėjo stiprumo santykiui esant galima nušalti, šalčio ne­jaučiant.

Vėjo greitis m/sek 1 2 3 4 5 6 7 8 9 11 13 15
Temperatūra -41 -31 -25 -21 -17 -15 -13 -11 -9 -8 -7 -7

Esant stipriam vėjui, būtina dėvėti kaukę ir ap­sauginius akinius. Svarbu mokėti tinkamai apsi­rengti. Niekada nereikia daug prisirengti. Nuo pra­kaito sudrėkę drabužiai — tai pirma nušalimo prie­žastis. Turistinėje kelionėje beveik niekada nereikia slidinėti, apsivilkus vilnonį megztinį. Jis reikalingas tik sustojus poilsiui ar ruošiant stovyklą.

Kaip apsivilkti ir apsiauti keliaujant?

Ant apati­nių baltinių užsivelkame šiltus flanelinius, o virš jų vėjo neperpučiamą palaidinę. Negalima vykti į ke­lionę be brezentinių vėjo neperpučiamų kelnių, po kuriomis pakanka apsivilkti vienus šiltesnius trenin­gus. Apsiauti reikia trejomis kojinėmis: medvilninė­mis, vilnonėmis iš purios suveltos vilnos, kurios ne­greit susidėvi, o ant jų kaproninėmis arba nailoni­nėmis, apsaugančiomis koją nuo drėgmės. Slidžių batai turi būti laisvi, 1 – 2 numeriais didesni. Į batų vidų reikia įdėti kruopščiai pagal dydį išpjautus 4 – 6 mm storio veltinio įdėklus. Ant batų apsiaunama antbačiais. Dėvėti storą vilnonę sportinę kepu­raitę, kuria, reikalui esant, galima pridengti ir ausis. Kailinė kepurė sunki ir nuo jos prakaituoja galva. Pasiimti specialias kailines kumštines arba storas vil­nones pirštines, įmovus jas į brezentines.

Tokia apranga tinka kelionei, net esant 25 – 30° šalčio. Svarbu tik, kad batai, kojinės, įdėklai visad būtų sausi. Kuprinės kišenėje pravartu turėti pa­ruoštas sausas kojines ir įdėklus pakaitui. Batų varstukų kietai nesuveržti, nes tai apsunkina kraujo apy­taką. Kai kojos šąla, reikia energingiau judėti, šoki­nėti, daryti staigius judesius. Jei nepadeda sausos kojinės ir net antra jų pora, tada yra viena išeitis: sukurti laužą ir prie jo ar krosnelės nuautas kojas 10 – 12 min. pakaitinti, kad susikaupusi drėgmė iš­garuotų. Ši procedūra padeda peršalus, sloguojant ne savo noru išsimaudžius. Ji atliekama prieš miegą.

Sušalus kojas ar rankas, greitai ir efektingai gali­ma sušilti, darant ranka ar koja energingus mostus švytuokle pirmyn ir atgal. Pakanka 25 – 30 mostų. Tokiu sušilimo metodu išgelbėjo sau gyvybę ne vie­nas Šiaurės tyrinėtojas.

Į kelionės dienos pabaigą daugelis turistų jaučia nuovargį — vieni labiau, kiti ne taip. Tai turi nepa­miršti grupės vadovas ir einantysis vorelės gale. Pastarasis turi neleisti, kad kuris nors iš dalyvių atsi­liktų. Būna atsitikimų, kai nuvargę turistai nutaria atsilikti, prisėsti penkioms minutėms pailsėti. Bet tai žingsnis į nelaimę: atsiskyrę nuo grupės dažnai ir sušąla. Pastebėjęs, jog kuris nuvargo, vadovas turi visą grupę sustabdyti trumpam poilsiui ir iš nuvargusiojo paimti dalį kuprinės svorio. Trumpu susto­jimo metu savijautą labai pagerina karštos kavos, arbatos arba kakavos gurkšnis. Todėl kelionėje pra­vartu turėti termosą.

Neteisinga yra galvoti, kad sušalusiam sušilti pa­deda alkoholis. Yra buvę daug atsitikimų, kai “su­šilę” alkoholiu žmonės žūdavo tik dėl to, kad nebe­jausdavo šąlamų vietų, juos apimdavo apatija, suma­žėdavo reakcija.

Kalvotose ir kalnų vietovėse daug pavojų ir nelai­mių pridaro lavinos. Turistai dažnai būna lavinų au­komis vien dėl to, kad mažai apie jas informuoti, o ištikus nelaimei, nemoka organizuoti gelbėjimo darbų.

Lavinos — tai sniego nuoslinkos ir griūtys. Mil­žiniška jėga slypi jų srautuose. Sausų lavinų greitis neretai viršija 250 – 280 km/val. Austrų glaciologas V. Fliaigas pasakoja, kad 1954 m. Dalaso mieste (Austrijos Alpės) galingos sausos lavinos oro banga permetė per pylimą ir nusviedė 80 m 42 tonų svorio geležinkelio vagoną, o 12 t elektrovežį pakėlė nuo bėgių ir trenkė į geležinkelio stoties pastatą. Tai bu­vo tik oro banga! Tad kokia turėjo būti pati lavina?!

Glaciologas G. Tušinskis, kruopščiai ty­ręs lavinas kalnynuose, teigia, kad neretai la­vinoms susidaryti pakanka 15 – 18° šlaito statumo ir 50 cm sniego dangos storio. Dažniausiai lavinos su­sidaro 30 – 50° statumo šlaituose.

Kaip susidaro lavinos?

Vėjas sniegą suplaka į tvir­tą plutą. Viršum tokios patogios slysti plutos susi­klosto nauji sniego sluoksniai. Užeina atlydys, ati­tirpę viršutiniai sluoksniai pavandenija ir ima šliauž­ti. Todėl ypač pavojinga keliauti kalnuose pavasarį, kai dažni atodrėkiai ir šviežio sniego pūgos sudaro kabančias „sniego skiauteres” – karnizus, kurie kar­tais nulūžta ir sukelia lavinas ne tik užvažiavus ant jų, bet ir nuo šūktelėjimo sukeltos oro bangos.

Mokslininkai lavinas skirsto pagal sniego judėji­mą ir stovį. Pirmuoju atveju išskiriama: nuoslinkinės, sutekančios ir per uolas šuoliuojančios lavinos. Antruoju atveju: sauso sniego (dažniausiai tik iškri­tusio), drėgno (atodrėkio atitirpintas) ir šlapio sniego (permirkusios nuo tekančio vandens ar lietaus) lavi­nos. Drėgno sniego lavinos juda lėtai, smaigalys aukštas, suverstas, o šlapio sniego lavinos nuoslinka nuo pat pradžios raukšlėjasi.

Lavinas sukelia didelės šviežiai iškritusio sniego atsargos ar supustyti karnizai. Nuoslinkos vyksta tą pačią ar kitą po pūgos, snigimo dieną. Be to, lavinas gali sukelti drėgnas oras, žemas debesuotumas, stai­gus atšalimas ir net skardūs garsai (šaudymas, šūka­vimas, priplakimas slide bei kitos bangos). Lavinų susidarymo vietas galima susekti šlaitų papėdėse, kur susikaupę buvusių lavinų kūgiai.

Sauso sniego lavinos gali susidaryti bet kuriuo metų ar paros laiku. Lavinos dažniausiai slenka nei­giamomis reljefo formomis, bet kaip tik ten būna geriausias kelias turistui.

Įvairiuose kalnynuose — įvairios lavinos ir joms susidaryti sąlygos, todėl taikyti tas pačias taisykles negalima.

Ne vien nuo šlaito formos ir statumo priklauso, ar gali susidaryti lavinos. V. Fliaigas teigia, kad „…nėra ypatingai pavojingų lavinomis rajonų, bet yra mir­tinai pavojingos oro sąlygos ir sniego stovis”.

Kopti į šlaitus, kur gali slinkti lavinos, reikia tik tiesiai, atpalaidavus slidžių apkaustų dirželius, iš­nėrus rankas iš lazdų kilpų, prisirišus lavinines juostas. Būtina palikti vieną stebėtoją, o jam ei­nant — sekti ir jį.

Patekus į laviną, elgtis šaltakraujiškai, veikti grei­tai ir ryžtingai. Atsidūrus viršutinėje lavinos dalyje, stengtis prasimušti į viršų, o esant lavinos vidury­je — prasiirti į kurį nors šoną.

Nedidelėje lavinoje reikia išsilaikyti, užsikertant slidėmis ir praleidžiant sniegą pro save. Tuoj pat atsipalaiduoti nuo lazdų, kuprinės, slidžių. Gailėda­mas vieno ar kito daikto, turistas gali žūti. Lavinos pargriautas žmogus turi stengtis išsilaikyti kniūbs­čias ir daryti plaukimą imituojančius judesius.

Patekus į sausą laviną, būtina šaliku, pirštine ar megztuko apykakle pridengti burną, nosį, nes smul­kios sniego dulkės gali užtroškinti. Šlapios lavinos paglemžia žmogų, jį savo didele mase suspaudžia. Bet ir suspaustam nereikia pasimesti. Stengtis pasi­daryti kanalą kvėpavimui ir laukti pagalbos. Šaukti nepatartina, nes sniegas sugeria garsą ir naudos iš to maža. Labai svarbu valdytis ir tikėti, kad būsi išgel­bėtas.

G. Fliaigas pasakoja atsitikimą, įvykusį 1951 metų sausio—vasario mėnesiais Heiligenbliuto apylinkė­se, kur vienas austras buvo išgelbėtas, praslinkus 13 parų po užvertimo! Jis kentė šaltį, alkį, bet nuovo­kos neprarado.

Tik nedaugelis mūsų keliautojų yra matę lavinas, todėl jiems sunku teisingai įvertinti pavojingus ir saugius šlaitus. Jei abejojama, geriau laikyti šlaitą pavojingu ir jį apeiti, negu, trumpinant kelią ir tau­pant laiką, patekti į laviną. Iš pajudėjusios lavinos išsiveržti labai sunku, nes retai kas sugeba nepra­rasti nuovokos, sutelkti valią.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Panašūs straipsniai
Dviračių remontas žygio metu

Dviračių remontas žygio metu

Sugedus dviračiui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar galima patiems gedimą pataisyti. Jei gedimas rim­tas, geriausiai dviratį nugabenti į artimiausią gy­venvietę, kur galima gauti reikiamų įrankių ar rasti mechanines dirbtuves. Sugedusias dalis pakeisti, smulkesnį remontą daryti vietoje. Neturint atsargi­nių dalių, viskas priklauso nuo remontininko inicia­tyvos ir išradingumo.
Plačiau